STASYS ŠALKAUSKIS

RAŠTAI

IX

Žž. Vilnius Mintis

UDK -1(474.5) Ša55

Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

Serija leidžiama nuo 1987 m.

Parengė ARŪNAS SVERDIOLAS

- ISBN 978-5-417-01036-1 © Sudarymas, Arūnas Sverdiolas, 2012 © Vertimas iš rusų kalbos Natalija Arlauskaitė © Vertimas iš lenkų kalbos Julius Šalkauskas © Mintis, 2012

TURINYS

DIDYSIS KARAS IR LIETUVOS ATGIMIMAS

I. Dabartinis karas ir prigimtinės tautų teisės ...sesessoososscevesessereresornocoocorsoveeereers 9 II. Nacionalinis Lietuvos Veidas „umemasknaennnnnnenantsnnnnnsnanenasnsen ss soena 22 III. Realios Lietuvos ir Lenkijos unijos laikotarpis „.........s.aevooantcccoecesoororosnosess: 60 IV. Rusijos viešpatavimo laikotarpis. Lietuvių tautos atgimimas „....oseseerses.e. 71 V. Ekonominis Lietuvos gyvenimas „sss....nnan--.++eroenenuuvececcececoroceorneoorenennennsstresorees 96 VI. Politiniai Lietuvos elementai „...........sevecuesesoonvococccocecocoseceocosossossssssssneonenacne 124

ĮVAIRŪS SMULKŪS TEKSTAI

Studentai lietuviai dabartinėj gadynėj esesessoccsssssssooonononnonussoooounuassssseoesoreoseeran 155 Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininko ataskaita .........ssseccsssessssss 162 Senoji tvarka jau griūva ....ssssssresosessseecessse P aaeain Leraar a 165 „Broliai Karamazovai“ kaip geniali žmonijos dvasios epopėja „........sss.sssso-- 174 Kartasir kultūra: sesser ei E 190 Didysis karas ir Lietuvos atgimimas [straipsnis] „mmnnnnnmnosnsnssoansnannnaanenennnnnos 192 Tautiškasis mūsų pašaukimas „.ss.sssssssseeessososscosseersronsnsssennnnceoronssevessose seseo nuin 199

[Studijų Fribūre laikų dienoraščio fragmentai] Provizorinė Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos ideologinė platforma ...217

Pastabos apie kand. A. Maceinos raštą „Mysterium magnum“ „Lukis 221 Mano atsiminimai iš gimnazijos laikų sssssseesssessesoeseoosasssecnsen „226 Atsakymas prof. Pr. Dovydaičiui .....ssesss... TT e „232 Mano gyvenimo eiga sakknnkknnsnnnnssssosonnosissoskao san as seansas Neo aa aaa 243 Prof. St. Šalkauskio 50 metų sukakties proga (Žinios apie gyvenimą,

studijas ir darbus) .esussnseesssocsroscsscsseoosssosostosssoseuvsaroossoosstnaovoenoonuns anais 245 Viytauto] Didžiojo) universiteto rektoriaus prof. St. Šalkauskio

pasikalbėjimas su žurnalistais ....ssssessessseosessesssonsonnosoosserensns asai asies kas 257

Pilnutinė demokratija .ss..ssssvesesse

Pranui DielininkaiČiui .....-...--00000000o000tt000000r5nnnrurunutsoosreseooonersnorrsnessseesessererrres 277 Pranui Dovydaičiui „akaskinsantinnnanennnnnenasoosasAaoss san senas babkes aaa 279 Fondams, draugijoms ......sesseseesessverseonenassptreessenrnnnvunuonevernoneonnnnssserenvnanonnenernaass 281 K. m CT iT OREO A E EEE E AE 289 Zenonui Ivinskiui ss.s.isssrsiiectsusisrsiiksissiorpanafesnonsi sss kase anas ooo 293 Karlui Alfonsovičiui sisssssoiisssiissosioisinssoiisiiissaus coss opesrisesisieisors nina 306 Kunigams J[uozui} Kor. Purickiui, A[ntanui] Steponaičiui,

V[ladui] Daum[antui]-Dzim[idavičiui] ir p. J[uozui] Gabriui ............ 307 Antanui Maceinai „.seessessseerssreverrororsensssevvvereres Aidai saiko ses ia a Kao 310 Susirašinėjimas su Julija Paltarokaite-Šalkauskiene „Liddiunkaskasnsaninsnasaansnnenos 362 Susirašinėjimas su Konstantinu Raičinskiu ssssssesssessersrvassevoooevansesseooessesenonoee 400 Simui Sužieđėlitii e rr 404 Barborai ir Julijonui Šalkauskiams ...s.sssssssssvssvsssossssrssrssns REET ernen 406 Kaziui Šalkauskiui .......o.se0.1vsroresr0rosonrsoososorerotreororenenennes „413 Jonui Šliūpui „431 Susirašinėjimas su Antanu Viskantu ... „436 Susirašinėjimas su Oskaru Wojnowskiu ....secssse.erossoeoosrssosssrorrrrrrrssoorsesrssssoesens 462 Paaiškinimai sekasi sea sean i ii a a sa Darbą baigiant (Arūnas Sverdiolas)

Vardų rodyklė saninininsiiiisdnsissiisii iis EE Kūrinių rodyklė craoinn Ka sia 485

DIDYSIS KARAS IR LIETUVOS ATGIMIMAS

I. DABARTINIS KARAS IR PRIGIMTINĖS TAUTŲ TEISĖS

1) Tikrovė ir idealas, 2) teisė į nacionalinį individualumą, 3) teisė į laisvę nuo ekonominės eksploatacijos, 4) teisė į politinį apsisprendimą, 5) tautinės nepriklausomybės teorija ir tautinės vienybės idėja.

1.

Neregėtas gaisras apėmė mūsų pasaulį. Patrankų griausmas, ginklų žvangėjimas ir sužeistųjų bei mirštančiųjų aimanos aidi per visą žemės rutulį. Kiekvienas mūsų suvokia, kad vyksta kažkas nepaprasta. Mes jau neabejojame, kad artimiausia atei- tis slepia įvykius, kurie viršys visus mūsų lūkesčius ir spėliones. Istorijos teismui teks iš naujo įvertinti daugybę ankstesnės epo- chos vertybių. Šis naujas vertinimas neišvengiamai įvyks ir jau vyksta masių ir tautų sąmonėje. Niekas nebegali sustabdyti šio stichinio nušvitimo, ir šis nušvitimas pirmiausia turi nušviesti pagrindines didžiųjų istorinių negandų priežastis. Pakaks tau- toms apgaudinėti save ir kitus, pakaks paklusti melagingų vadų, kurie, dažniausiai neišmanydami istorijos, visada taikė skirtingą matą sau ir kitiems, hipnozei. Laikas iškelti aiškų klausimą: kas valdo atskirų tautų tarpusavio santykius? Galbūt prigimtinės tautų teisės? Teigiamai atsakiusiajam į šį klausimą būtų galima užduoti kitą: ar būta iki šiol prigimtinių tautų teisių pripažinimo tarptautinėje politikoje? Galbūt tarptautinė politika ir žinojo jas,

9

tačiau pasirinko jėgos teisę. Tam nebuvo beveik jokių išimčių ir visų didžiųjų valstybių politika rėmėsi jėgos teise. Ar galima da- bar stebėtis ir kaltinti ką nors dėl to, kad tarptautiniai koncernai virto bombų, patrankų ir <neįsk.> koncernais.

Jėgos teise grįsta politika reiškiasi trejopai: ji siekia, pirma, rasinės ekspansijos silpnesnių tautų sąskaita, antra, ekonomiškai eksploatuoti silpnesnes tautas, trečia, politinės hegemonijos ir riboti silpnesnių tautų teises. Būtų malonu staiga sužinoti, kad kuri nors iš didžiųjų valstybių, vadovavusių tarptautinei politikai, nėra tokios politikos kaltininkė. Tiesa, ne visos valstybės turėjo vienodą galimybę siekti pasaulinės hegemonijos, todėl šis kaltini- mas nevienodai skirtas visoms didžiosioms valstybėms, tačiau tai menkai keičia reikalo esmę, nes skirtingų šalių politikos skirtu- mus lemia ne vadovavimasis teisiniu principu, o faktinės galimy- bės. Kai tik kokia nors valstybė gauna galimybę pasiekti faktinę hegemoniją kurioje nors pasaulio gyvenimo sferoje - jūroje, že- mėje ar kurioje nors ekonominio gyvenimo srityje, - ši valstybė pagal turimas galimybes nedvejodama naudoja jėgos teisę. Kie- kviena šių valstybių, turėdama įtakos silpnesnėms valstybėms, tautoms ir šalims, begėdiškai taiko šią jėgos teisės politiką.

Šių santykių istoriją gerai atskleidžia pasakėčia apie vilką ir ėriuką, kuris buvo kaltinamas vandens teršimu net tada, kai gėrė iš žemutinės upės dalies, vien todėl, kad buvo ėriukas, o ne vilkas. Štai loginis jėgos teisės pagrindimas. Pažvelkite į di- plomatinius aktus be išankstinio nusiteikimo ir pamatysite, kad iki šiol diplomatija neturėjo kitokios logikos. Tiesa, diplomatijai yra žinoma tai, kas iš pirmo žvilgsnio nedera su šia vilko lo- gika: sentimentalumas. Tačiau ar mažai žinome istorijos faktų, kad vis dar tikėtume šiuo apgaulingu ašarojimu. Juk krokodilo ašaros gerai sugyvena su vilko logika, skiriasi tik paskirtis - sa- viems ar svetimiems. Saviems engiamiesiems taikoma vilko lo- gika, o svetimiems engiamiesiems - krokodilo ašaros, kitaip ir būti negali ten, kur viešpatauja jėgos teisės politika, Krokodilo ašaros rodo pavydą, priešininko stiprėjimo baimę, netikrumą dėl savo ateities, jos yra būdas stiprėti patiems, bet ne nesava- naudiškas prigimtinių tautų teisių pripažinimas, nes jėgos teisė

10

nepažįsta nesavanaudiškumo. Tad ar verta stebėtis, jei kuri nors valstybė, pasijutusi pakankamai stipri, kad pasiimtų pasaulinės hegemonijos karūną, išdrįs padaryti tai atvirai ir nesidrovėda- ma? Šiuolaikinėje politikoje tai turėtų būti laikoma tiesiog nuo- ` seklumu. Ir mes esame tikri, kad kiekviena valstybė, patekusi į tokią padėtį, būtų nuosekli, nes vilko logika yra nuosekli net tada, kai liejasi krokodilo ašaros. Tokia yra tikrovė. Prieštarau- jant jai gimsta idealas.

XVIII a. pabaigoje buvo paskelbtos prigimtinės žmogaus ir piliečio teisės. Šių teisių deklaracija pasirodė prasidedant tiems neramiems laikams, kai bedvasė giljotina atėmė iš tūkstančių žmonių svarbiausią prigimtinę teisę — teisę į gyvybę. Likimo iro- nija buvo nesuvokta - toks ryškus atrodė kontrastas tarp tikrovės ir idealo, o vis dėlto vidinė įvykių logika buvo tokia, kad Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija sudarė būsimos civilizacijos pagrindą ir net valdingas Napoleono kardas, pats to nežinodamas, skleidė laisvės, lygybės ir brolybės sėklas. Tegul sako, kad mūsų pilietiš- kumas dar netobulas, kad ir dabar yra paminamos švenčiausios žmogaus teisės, kad kartuvių ir giljotinos šmėklos dar valdo mūsų vaizduotę, tačiau jau tikime ir netgi žinome, kad anksčiau ar vė- liau istorijos procesas sukurs pakankamas garantijas mūsų pri- gimtinėms teisėms apginti, nes nebeįmanoma grįžti prie žandari- nio absoliutizmo, sukausčiusio daugybę žmonių vergija, tamsybe ir beteisiškumu. Trumpai tariant, visuomenės ir atskiro individo tarpusavio teisių ir pareigų srityje tikrovės ir idealo kontrastas yra naujosios civilizacijos atspirties taškas.

Grįžkime prie nūdienos ir pažvelkime į analogišką tautų - kolektyvinių bendro žmonijos kūno subjektų - santykių idea- lo ir tikrovės kontrastą. Didžiausias karas buvo neišvengiama visų didžiųjų valstybių tarptautinės politikos, turinčios vieno- dus tikslus ir priemones ir grįstos jėgos teise, pasekmė, nors visi karo dalyviai pasiskelbė esą prigimtinių tautų teisių gynė- jai. Ši didžioji idėja - ginti prigimtines tautų teises - įkvepia visus kovotojus, dažniau atsidavusius nei įžvalgius. Tie, kurie sąmoningai teigia, kad dėl šio nelemto karo vieni tik kalti, o kiti tik teisūs, o tokių žmonių - milijonai, priklauso vienai iš

11

dviejų žmonių kategorijų: jie arba begėdiškai meluoja, arba yra naivūs kaip vaikai. Vaidmenys pasiskirsto taip, kad pirmai kate- gorijai priklauso tarptautinės politikos vadovai, o antrai - karo marionetės, pavergtos jėga ar tapusios tokios savo noru. Karo iniciatoriai gerai žinojo, kad negalima įkvėpti masių vien vado- vaujantis grynu instinktu vardan jėgos teisės, todėl sąmoningai apgaudinėjo tautas ir žmoniją, o masės - masės naiviai patikėjo ir sudėjo ant karo altoriaus viską, kas joms buvo brangiausia, taip pat ir gyvybę. Tai liūdnas nesusipratimas, o siaubingai ne- teisingai paskirstyta karo našta labiausiai stebina mūsų protą ir sąžinę: daugiausiai vargsta ne tas, kuris meluoja (diplomatai, o su jais - buržuazija ir plutokratai), o tas, kuris yra ne stipraus, o silpnojo vietoje. Nėra atsitiktinė ta istorijos proceso aplinkybė, kad labiausiai nuo karo nukentėjo mažosios valstybės ir tautos, mažiausiai kaltos dėl tarptautinės politikos, sukėlusios karą. Toks yra liūdnas Serbijos, Belgijos, Lenkijos ir Lietuvos likimas. Tačiau mes neabejojame, kad šie didieji įvykiai, šis nepaprastas idealo ir tikrovės kontrastas turi vidinę savo logiką.

Mes, žinoma, neturime nė menkiausios galimybės net apy- tiksliai numatyti visų politinių ir socialinių kataklizmų, kuriuos atneš dabartinis karas, tačiau jau dabar esame įsitikinę, kad atėjo laikas pripažinti prigimtines tautų teises. Tegul šių teisių įgyvendinimas užtruks daug metų, bet mūsų laikai turi pradėti naują tautų santykių erą, idealo ir tikrovės kontrastas turi pa- keisti ir tautų psichologiją, panašiai kaip prieš pusantro šimto metų dėl to paties kontrasto pasikeitė žmonių psichologija pri- gimtinių žmogaus ir piliečio teisių atžvilgiu. O juk šie psicholo- giniai prigimtinių tautų teisių požymiai iš tiesų atspindi mūsų kultūrą, ir tai negali neveikti tolesnės civilizacijos raidos.

2. Prigimtinių žmogaus ir piliečio teisių ir prigimtinių tautų tei- sių pripažinimo analogija, taip pat ryšys tarp, viena vertus, Di-

džiosios revoliucijos bei Napoleono karų epochos ir, kita vertus,

12

mūsų laikų nėra atsitiktiniai. Šiuos du civilizacijos raidos etapus jungia bendra vidinė idėja, nes neginčytinos pilietinės žmogaus individualumo reikšmės pripažinimas logiškai ir nuosekliai rei- kalauja pripažinti ir neginčytiną nacionalinio individualumo reikšmę. Jei yra pripažinta pozityvi žmogaus individualumo vertybė, turi būti pripažinta ir pozityvi būtinos jo priemonės - kolektyvinio individualumo, arba tautos - vertybė. Kultūroje bendražmogiškų asmenybės siekių įgyvendinimas negali vykti už tautos ribų. Iš esmės tautybė ir yra konkrečių sąlygų, reika- lingų žmogaus asmenybės pilnatvei, konglomeratas. Šią nuos- tatą tiksliausiai įrodo nacionalinių kalbų egzistavimas: dvasinė žmogaus esybė negali pasireikšti be žmonių kalbos ir pakanka- mų visuomeninių santykių, o šios raiškos forma turi būti tautinė vien praktiniais sumetimais. (Esperanto, volapiukas ir panašūs dirbtinės kūrybos vaisiai gali turėti tik utilitarinę reikšmę, ta- čiau niekada negalės pakeisti nacionalinių kalbų). Net jei kada nors būtų pavykę įdiegti bendrą visam Žemės rutuliui kalbą, ji vis dėlto nebūtų išvengusi vietinių ypatumų. Todėl nenuostabu, kad didžiausieji žmonijos genijai derino aukščiausią žmogaus dvasios universalizmą ir visišką tautinį individualizmą. Tokie yra, pavyzdžiui, Platonas, Tacitas, Dante, Shakespeare'as, Goe- the, Mickevičius, Dostojevskis.

Labai svarbus yra istorinis faktas, kad tikroji tautinė savimo- nė ir patriotizmas ėmė vystytis tik kai buvo pripažintos prigim- tinės žmogaus ir piliečio teisės. Žinoma, vergo negali įkvėpti patriotizmas jį pavergusiai visuomenei. Sąmoningas patriotiz- mas yra dar naujas reiškinys, gimęs Didžiosios revoliucijos ir Napoleono karų metu: nuo to laiko, kai asmenybė tapo savai- mine vertybe, ji pradėjo vertinti ir tas būtinas sąlygas, kuriomis gali gyventi ir veikti.

Grįžtant prie mūsų laikų peršasi loginė išvada: tai, kas Di- džiosios revoliucijos metu gimė žmogaus asmenybės atžvilgiu, turi baigtis didžiųjų nacionalinių įvykių epochoje pripažįstant prigimtinę kiekvienos tautos teisę į nacionalinį individualu- mą. Kaip kiekvienas teisnus subjektas turi žmogaus ir pilie- čio teises, taip ir kiekviena žmonijos tauta turi būti pripažinta

13

teisniu kolektyviniu subjektu, ir kaip lygios teisės demokra- tiškai suteikiamos visiems piliečiams, turtingiems ir mažatur- čiams, stipriems ir silpniems, protingiems ir riboto proto, taip jos turi būti suteikiamos visoms tautoms, nesvarbu, stiprios jos ar silpnos, didelės ar mažos, turtingos ar ne. Analogija aiški: be- sąlygiško žmogaus asmenybės orumo idėja reikalauja pilietinio lygiateisiškumo, besąlygiška nacionalinio individualumo reikš- mė reikalauja tautų lygiateisiškumo: vienas lygiateisiškumas reikalauja kito, nes vienas papildo kitą.

Šią analogiją galima plėsti. Kaip pilietinis lygiateisiškumas sukūrė patriotizmą tautinės vienybės atžvilgiu, taip ir tau- tų lygiateisiškumas turi sukurti universalų patriotizmą visos žmonijos, taip pat ir tarptautinės valstybių sąjungos, atžvilgiu. Tautiškumo ir universalumo sintezė - vienintelė garbinga tau- tų egzistavimo forma, tas idealas, vardan kurio kiekviena tauta gali reikalauti pripažinti savo teisę į nacionalinį individualumą ir sykiu privalo siekti bendrų žmonijos tikslų. Tik tautų teisės į nacionalinį individualumą pripažinimas, arba, kitaip tariant, tautų lygiateisiškumas gali suvienyti žmoniją, panašiai kaip pi- lietinis lygiateisiškumas suvienijo visuomenės narius tautiniam patriotizmui. Toks turi būti teisingas bendros asmens ir visuo- menės, tautos ir žmonijos naudos suvokimas, visiškai suderina- mas su teisingumo reikalavimais.

Jau buvo minėta, kad iki šiol tarptautinėje politikoje vieš- patavo nuotaikos, pateisinusios rasinį siekį plėstis silpnesnių tautų sąskaita: stiprios tautos manė turinčios teisę esant gali- mybei asimiliuoti silpnesnes, ir tai buvo suprantama - jei jėgos teisė yra vienintelis politikos matas, kitaip ir būti negalėjo. Kyla klausimas: kokios realios jėgos gali pakeisti tarptautinės politi- kos kryptį idealios visų tautų teisės į nacionalinį individualumą link. Šiai teisei įgyvendinti reikia visiškai realių garantijų, kaip ir žmogaus ir piliečio teisėms įgyvendinti prireikė sudėtingos, konstitucijos įtvirtintos administracinių priemonių sistemos. Visiškai akivaizdu, kad apie būsimų tarptautinių garantijų for- mą mes dabar nieko negalime pasakyti ir nekalbėsime apie tai. Tačiau mums atrodo įmanoma jau dabar iš principo teigti, kad

14

tokios garantijos apskritai įmanomos. Tuo metu, kai buvo pa- skelbta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, žmogaus sąmonė- je taip pat dar nebuvo aiškaus supratimo apie administracines garantijas, tačiau masių psichologija jau pripažino minėtas tei- ses ir suvokė būtinumą jas įgyvendinti, o tai buvo reali naujos civilizacijos krypties jėga ar stichija. Tokia esminio posūkio pri- gimtinių tautų teisių link stichija jau dabar gana aiškiai matoma. Stichinė demokratinių masių nepasitenkinimo raiška neišven- giamai turi sužadinti reakciją prieš jėgos teise grįstą tarptautinę politiką, lėmusią didžiausią istorijoje karą. Šiomis aplinkybėmis turi didėti pavergtų ir engiamų tautų pasipriešinimas. Pagaliau šių dviejų veiksnių pagrindu turi tvirtėti tautų lygiateisiškumo suvokimas ir atitinkamai augti moralinė ir materialinė pasau- linės valstybių sąjungos reikšmė. Todėl mums atrodo visiškai klaidinga manyti, kad dabartinis karas, pradėtas paminant vi- suotinai pripažintas kai kurių tautų teises, turi baigtis pasau- linės valstybių sąjungos idėjos žlugimu. Mūsų nuomone, yra visiškai atvirkščiai. Pažanga nulemia, kad didžiausius istorinius kataklizmus beveik visada lydėjo didžiausi kultūriniai pokyčiai, ir mes esame tikri, kad ir šį kartą ateityje mūsų laukia išganin- gos pasekmės.

3.

Nacionalinio individualumo teisė reikalauja galimybės lais- vai vystyti tautinę kultūrą, kurią išreiškia kalba, tautinis švieti- mas ir tikėjimas, literatūra, menas ir t. t., trumpai tariant, visa tai, kas susiję su dvasine tautos esybe. Materialiniams tautų interesams apsaugoti turi būti pripažinta jų teisė į laisvę nuo ekonominio išnaudojimo. Ši teisė susijusi su ta nacionalinės egzistencijos sritimi, kur tautų civilizacija reiškiasi nesutram- domai, kur gimsta pagrindinės kruvinų susirėmimų priežastys. Žinoma, negalima neigti, kad ekonominės tautų civilizacijos pagrindą sudaro tam tikras gyvybinis stimulas. Atvirai kalbant, Maltuso dėsnių baimė nėra vien perdėtos vaizduotės vaisius, ji

15

remiasi kai kuriais tikrovės faktais. Nors materialinis mūsų Že- mės rutulio turtas dar gerokai viršija visos žmonijos poreikius, tai dar nereiškia, kad kai kurių pažangesnių tautų, įspraustų į tam tikros teritorijos rėmus, jaučiamas Maltuso dėsnių Damo- klo kardas - dėl to, kad natūrali jų plėtra primena dėl vidinės trinties įkaitusių kūnų plėtimąsi - yra tik tariamas. Tačiau ar tai reiškia, kad savisaugos instinktu grindžiama ekonominė tautų konkurencija gali plėtotis taip, kad pažeistų net prigimtinę tau- tų teisę į laisvę nuo ekonominio išnaudojimo? Tarkime, kad jau dabar visų Žemės turtų neužtenka tautų poreikiams visiškai pa- tenkinti; tačiau kokia racionali teisė leistų stipriesiems reikalau- ti, kad nepriteklius būtų tik silpnųjų dalia? Kodėl stiprieji drįsta naudotis silpnesniųjų darbo vaisiais? Kodėl vokietis turi gyventi geriau nei prancūzas ar rusas arba anglas geriau nei visi kiti? Nejau mūsų civilizacija nesukūrė tiesioginės pareigos prisitai- kyti prie ekonominio Maltuso dėsnio protingesniu ir teisinges- niu būdu nei silpnųjų išnaudojimas ir kruvini karai? Nejau visus šiuos klausimus turi spręsti karinė energija, o ne tautų darbas? Trys pagrindiniai veiksniai sudaro materialinę tautų gerovę: natūralus šalies turtas, bendra liaudies darbo apimtis ir politinė ekonominė konjunktūra. Abstraktaus teisingumo požiūriu tik vienas iš šių veiksnių - liaudies darbas - gali pretenduoti į visiš- ką neliečiamumą. Natūralus šalies turtas, sudarantis tarptauti- nių prekių mainų pagrindą, ir politinė ekonominė konjunktūra gali ir netgi turi paklusti visuomenės interesų kontrolei. Kad būtų apginta tautos teisė į jos darbo rezultatus, reikia lokalizuoti ekonominius santykius, t.' y. palaikyti tokią ekonominių prie- monių sistemą, kuri apgintų liaudies darbą nuo tarptautinės politikos ir ekonomiškai stipresnių tautų išnaudojimo. Besiran- dančio ekonominių santykių lokalizavimo pavyzdys galėtų būti miestų ir kaimų savivaldybės, kurios, kaip rodo pavadinimas, priskiria kai kurias ekonomines galias tam tikriems visuomenės vienetams. Kad būtų nustatyti normalūs tarptautiniai prekių mainai, grįsti natūraliais kiekvienos šalies ypatumais, bei būtų galima veikti tarptautinę konjunktūrą ir liaudies darbo, ir tarp- tautinių prekių mainų požiūriu, turėtų būti pripažinta tarptau-

16

tinės valstybių sąjungos teisė reguliuoti ekonominius santykius visos žmonijos ir atskirų tautų naudai. Šis ekonominių santy- kių universalizavimas turi vykti atsižvelgiant į du pagrindinius principus: pirma, tautų teisę į laisvę nuo ekonominio išnaudo- jimo ir, antra, tarptautinės sąjungos teisę reguliuoti ekonominę tautų konkurenciją siekiant tolygiai paskirstyti galimas Maltuso dėsnio pasekmes. Ekonominės žmonijos problemos sprendi- mas vienu metu turi vykti dviem priešingomis kryptimis: eko- nominių santykių lokalizavimo ir universalizavimo kryptimis. Mes suvokiame, kad šie reikalavimai yra visiškai neįprasti mūsų visuomeninių reiškinių suvokimui, kuris formavosi tarp- tautinės politikos, sukėlusios didžiąją katastrofą, sąlygomis. Ta- čiau žmonija, žengdama į naują erą, jau dabar pažymėtą didžių- jų socialinių perversmų atošvaitų, turi pripažinti neabejotiną jų teisingumą. Kad ir kas nutiktų apšviestajam pasauliui artimiau- sioje ateityje, kovotojai dėl kultūros turi drąsiai pakelti naują socialinio teisingumo deglą. Be reikalo bailūs žmonės įžvelgia dabartiniame kare negrįžtamą socialinių idealų žlugimą. Pažiū- rėkite nevaržomi nuostatų į atkaklią demokratinių masių veiklą ir supraskite, kas vyksta jų sielose matant, kaip ant beprotiško karo altoriaus dedamas beprasmis darbas, jaunos gyvybės, su- žlugdyta laimė, ir nejau ir tada, neapgaudinėdami savęs ir kitų, norėsite pasakyti, kad šios aukos aukojamos veltui ir kad šios masės nemano, jog ši kaina yra pakankama sumokėti už teisę riboti piktnaudžiavimą ekonomine privačių asmenų ir atskirų tautų laisve, ir ramiai prisiims karo pasekmių likvidavimo naštą.

4,

Ir dvasinė tautų - nacionalinių individualumų - gerovė, ir materialinė jų gerovė, grįsta laisve nuo ekonominio išnaudoji- mo, gali būti pasiekta tik pripažinus tautų teisę į politinį apsis- prendimą, todėl toks natūralus yra visų sąmoningų tautų sie- kis gauti politinę nepriklausomybę jei ne suverenios valstybės, tai bent autonomijos pagrindu. Kai kas dabartinį karą vadina

17

nacionaliniu karu. Verta pripažinti, kad toks pavadinimas turi didelę tiesos dalį dėl dviejų visiškai skirtingų priežasčių. Pirma, šis karas yra kai kurių tautų kova dėl nacionalinės hegemoni- jos, antra, šis karas parodo, viena vertus, valstybių siekį plėstis iki tautinės vienybės ribų, o kita vertus - engiamų tautų siekį egzistuoti valstybiškai. Kariaujančių valstybių diplomatai pasa- kė apie tai gana daug gražių žodžių. Tiesa, ne visus juos reikia priimti už gryną pinigą, nes dauguma tų žodžių pasakyta norint pridengti tikrąsias karo priežastis arba atitraukti dėmesį nuo ti- krųjų ketinimų, susijusių su numanoma karo baigtimi. Tačiau kartą išsakytos, idėjos paveikia plačiųjų masių psichologiją ir, suteikdamos pasipriešinimui karui dėl politinės hegemonijos naują turinį, kuria realią jėgą jas įgyvendinti. Ypač palankią dir- vą šios idėjos randa tautose, dar tik siekiančiose politinės naci- onalinės nepriklausomybės.

Visateisiu visuomenės piliečiu gali būti tik teisnus asmuo, taip pat ir visateise žmonijos tauta gali būti pripažinta teisni tauta. Mes, žinoma, neteigiame, kad visos be išimties dabartinės tautos gaus teisę į politinį apsisprendimą, tačiau kategoriškai reikalaujame pripažinti turinčiomis šią prigimtinę teisę visas teisnias tautas. Čia kils praktinis klausimas, kaip nustatyti tautų teisnumą. Žinoma, teisė į politinį apsisprendimą niekada nebū- tų įgyvendinta, jei dėl tautų teisnumo spręstų užkariautojas arba globėjas kaimynas, kurie beveik visuomet norėtų sunaikinti sil- pnesnių pavaldinių sielą ir nulupti jiems odą. Logiškai užduotis sprendžiama labai paprastai. Jei tik iš esmės pripažinsime pri- gimtinę kai kurių tautų teisę į politinį apsisprendimą, tai tuoj pat taps akivaizdu, kad tautų teisnumą turi nustatyti aukštesnis vienis, į kurį tauta įeina kaip teisnus objektas, kitaip tariant — pasaulinė valstybių sąjunga, o teisnumo klausimą galėtų kelti ir toji tauta, ir pati sąjunga. Sąjunga turėtų turėti teisę ne tik spręs- ti dėl atskirų valstybių teisnumo, bet ir rengti neteisnias tautas politiniam apsisprendimui palaipsniui suteikiant joms savival- dą, autonomiją, valstybinę nepriklausomybę. Trumpai tariant, kaip valstybėje piliečių teisnumą nustato bendri įstatymai tarpi- ninkaujant tam tikriems pareigūnams, taip ir dėl pasaulio tautų

18

teisnumo, jų teisių išplėtimo ir ribojimo turi spręsti pasaulinė valstybių sąjunga tarpininkaujant atitinkamoms institucijoms ir vadovaujantis visuotinai pripažintomis prigimtinėmis tautų teisėmis. Todėl visus vadinamuosius tautų klausimus, pavyz- džiui, lenkų, lietuvių, airių, čekų, ukrainiečių ir daugelį kitų, turi spręsti tarptautinė instancija, nes tai priklauso ne <neįsk. prierašas pieštuku> vidinei vienos ar kitos valstybės politikai, o tarptautinei valstybių politikai.

Pakartosime - mes visiškai suvokiame, kaip sunku yra su- kurti tarptautines prigimtinių tautų teisių garantijas, tačiau šiuo metu apie tai iš esmės nekalbame. Žinome nemažai istorijos pa- vyzdžių, kai didžiųjų perversmų metu galimumo rėmai netikė- tai prasiplečia, ir netgi tiek, kiek anksčiau atrodė visiškai nej- manoma. Tai įvyksta todėl, kad visuomeninė tautų psichologija gali lengviau patirti esminius pokyčius arba net visiškai pasi- keisti, nei atskirų žmonių psichologija. Be to, intensyvaus kultū- rinio darbo epochos sužadina visuomeninę kūrybą ir iškelia ją iki stichinio įkvėptumo, išskleidžiančio vešlius žmogaus dvasios žiedus. Todėl, pavyzdžiui, XIX a. yra daug reikšmingesnis nei jį sukūrusi Didžiosios revoliucijos ir Napoleono karų epocha. Tačiau kad ir ką atneštų artimiausia ateitis, mums atrodo svarbu šiais stichinių reiškinių laikais skaidriai paskelbti idėjinius prin- cipus, nes tikrovė paprastai yra įstrižainė tarp idėjinių motyvų ir aklos stichijos.

Taip bendrais bruožais mes suprantame tautinės nepriklau- somybės teoriją dabartinio didžiojo karo aplinkybėmis. Baig- dami šią mūsų darbo dalį, norėtume aptarti šios teorijos santykį su žmonijos vienybės idėja. Esame minėję, kad tautų lygiatei- siškumo pripažinimas turi sustiprinti bendražmogišką patrio- tizmą, kad ekonominių santykių lokalizavimas, būtinas norint apsaugoti tautas nuo ekonominio išnaudojimo, turi indukciškai sukelti jų universalizavimą visos žmonijos labui, pagaliau kad

19

tautų teisės į politinį apsisprendimą pripažinimas turi logiškai atvesti prie pasaulinės valstybių sąjungos svarbos suvokimo ir jos galių augimo. Trumpai tariant, žmonijos visuomeniškumo raida yra visiškai analogiška valstybės visuomeniškumo raidai. Visuomenės idėja sustiprėjo ir įgijo svarbą tada, kai visuomenės nariai pripažino prigimtines piliečio ir žmogaus teises. Taip ir žmonijos vienybės idėja turi sustiprėti ir įgyti aukštesnį idėjinį turinį pripažinus prigimtines tautų teises. Todėl turime padary- ti dar vieną logišką išvadą: kaip aukščiausias visuomeniškumas teigiamai paveikė vidinį piliečių susitaikymą ir jų bendrabūvio kūrimą teisingesniais pagrindais, taip ir bendražmogiško vi- suomeniškumo augimas neišvengiamai turi teigiamai paveikti tarptautinių santykių sutaikymą ir teisingesnio tautų bendra- būvio kūrimą.

Pasmerkite rasinės ekspansijos silpnesnių tautų sąskaita sie- kį ir pripažinkite prigimtinę šių tautų teisę į nacionalinį indivi- dualumą, pasmerkite ekonominio išnaudojimo siekį, pasmer- kite politinės hegemonijos silpnesnių valstybių atžvilgiu siekį ir pripažinkite prigimtinę tautų teisę į politinį apsisprendimą bei aukščiausios suverenios visos žmonijos teisės viršenybę prieš atskirą tautą ir visą Žemės rutulį, nes to reikia reguliuojant tarptautinius santykius ir tvarkant žmonijos gyvenimą pagal že- miškąją tikrovę, - ir tą pačią akimirką įsitikinsite, kad kruvinos tautų kovos, kurią dabar stebime su siaubu ir pasišlykštėjimu, pasikartojimas jau tapo mažiau tikėtinas.

Nukreipdami mintį į ateitį leisime sau pasakyti dar keletą žodžių apie vieną dalyką, kuris padarytų karą visiškai nejma- nomą. Šį reiškinį vadiname visuotiniu eksteritorialumu. Mūsų bendrais bruožais aprašyta tautinės nepriklausomybės teorija skiria teises, priklausančias atskiroms tautoms ir visai žmonijai. Be to, visa žmonija turėtų ir kai kurias suverenias teises į viso Žemės. rutulio teritoriją bei materialinius turtus. Jei pridurtu- me, kad bendražmogiško pilietiškumo jausenos ir teisių raida paskatintų nuolatinį tautų maišymąsi, tai tektų pripažinti, kad šiuolaikinė teritorijos neliečiamumo samprata ilgainiui turėtų smarkiai pakisti ir galiausiai tapti tuo, ką mes anksčiau pava-

20

dinome eksteritorialumu. Žinoma, tai negali įvykti greitai vien dėl to, kad tam reikia daugiau laiko. Įvykęs eksteritorializavi- mas nepakeistų esminių tautinės nepriklausomybės teorijos prielaidų ir išvadų, o tik pakeistų šiuolaikinės valstybės formą kultūrine nacionaline autonomija. Apibūdindami tolimą epo- chą - visuotinį eksteritorializavimą - tautinės nepriklausomy- bės teorijos pagrindu, norime tik parodyti, kad teisingas šios teorijos supratimas ir įgyvendinimas turėtų visiškai panaikin- ti kruviną tautų kovą ir sukurti tokius tarptautinius santykius, kuriuose aukščiausias nacionalinės egzistencijos individualu- mo laipsnis derintųsi su aukščiausiais visos žmonijos interesais. Todėl drąsiai keliame šio idealo vėliavą ir nuosekliai sieksime jį įgyvendinti. Mes viliamės, kad visų pirma mūsų silpną balsą išgirs tos daug kentėjusios tautos, kurios kaip ir mes, lietuviai, bejėgiškai spurda svetimo jungo priespaudoje. Engiamos tau- tos, vienykitės gindamos prigimtines savo teises!

II. NACIONALINIS LIETUVOS VEIDAS

A. Lietuvių tautos istorijos pradžia ir Lietuvos valstybės for- mavimosi laikotarpis (XI ir XII a.): 1) nacionalinis veidas ir tei- sė į nacionalinį individualumą, 2) lietuvių vieta indoeuropiečių tautų šeimoje, 3) lietuvių kalba ir tautinis lietuvių būdas, 4) se- niausios istorinės žinios apie lietuvius, II a., 5) pirmosios tikros žinios apie istorinį lietuvių gyvenimą, X a., 6) lietuvių suaktyvė- jimas po kaimynų slavų žygių į jų žemes, 7) išoriniai postūmiai kurti stiprų valstybingumą, 8) lietuvių genčių žemės ir lietuvių valstybės atsiradimo vieta, 9) vidiniai visuomenės raidos veiks- niai: a) dorinis religinis būdas, b) religinis pagoniškasis savi- tumas, c) socialinės ekonominės santvarkos tvarumas, 10) iki- valstybinis sujudimas ir valdžios vienijimo procesas. B. Valstybės galios augimo laikotarpis (XIII a. ir XIV a.): 1) didžiojo kunigaikš- čio instituto formavimasis - pirmojo didžiojo kunigaikščio vei- kla, 2) teritoriniai didžiųjų kunigaikščių laimėjimai: a) Vytenio, b) Gedimino, c) Algirdo ir Kęstučio, d) Vytauto, 3) vidinės ir išorinės karinės lietuvių ekspansijos XIII a. ir XIV a., 4) užkaria- vimų pobūdis, 5) užkariavimų politikos pasekmės. C. Asmeninės unijos su Lenkija laikotarpis: 1) rytų bizantiškosios rusiškosios ir vakarų lotynų lenkų kultūrų susidūrimas lietuvių valstybėje; 2) krikščionybės įvedimo Lietuvoje klausimas, 3) Jogailos įžengi- mas į didžiojo kunigaikščio sostą ir jo sumanymas įvesti katali- kybę Lietuvoje, 4) asmeninis Lietuvos inkorporavimas į Lenkiją ir jo reikšmė, 5) palankesnės Lenkijai nei Lietuvai aplinkybės kovoti dėl politinio kultūrinio dominavimo, 6) socialinė poli-

22

LA ių akiai iii a a a sakiai iii katilas

tinė Lietuvos asimiliacija su Lenkija ir jos reikšmė, 8) 1401 m. Vilniaus unija, 9) 1413 m. Horodlės unija, 10) Vytauto valdymo reikšmė Lietuvai, 11) didysis kunigaikštis Švitrigaila ir jo nuver- timas, 12) didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis ir nauja 1432-1434 m. unija su Lenkija, 13) didžiojo kunigaikščio Kazi- miero Jogailaičio įžengimas į sostą ir unijos su Lenkija nutrau- kimas, 14) asmeninės unijos su Lenkija atkūrimas išrinkus Ka- zimierą lenkų karaliumi, 15) Kazimiero politika, 16) unijos su Lenkija nutraukimas prie Aleksandro ir jos atkūrimas išrinkus Aleksandrą lenkų karaliumi, 17) faktinės asmeninės unijos iš- saugojimas išrinkus Žygimantą I Lietuvos ir Lenkijos karaliumi, 18) unijos išsaugojimas išrinkus Žygimantą Augustą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, 19) realios unijos su Lenkija rengimas prie Žygimanto Augusto suteikiant šlėktai privilegijas pagal lenkų pavyzdį, 20) svarbiausios realios unijos su Lenkija priežastys ir jos įtvirtinimas Liublino seime.

L

Kiekvienos tautos istorija yra unikali. Krašto savybės, tau- tinio charakterio ypatumai, istorinės raidos sąlygos, pagaliau vidinė ir išorinė, ekonominė ir politinė konjunktūra, - visa tai sukuria tokius istorinius atskiros tautos gyvenimo įvykius, ku- rie gali būti panašūs į kitų tautų istorijos įvykius, tačiau niekada nebus visiškai analogiški jiems. O šis istorinis savitumas dabar- tinio kultūrinio ir nacionalinio tautos siekio gauti individualią, ekonominę ir politinę nepriklausomybę kontekste kuria nacio- "nalinį jos veidą. Nacionalinio veido turėjimas ir lemia [tautos] teisę į nacionalinį individualumą anksčiau išdėstytos tautinės nepriklausomybės teorijos prasme. Toliau pasistengsime paro- dyti nacionalinį Lietuvos veidą šios teorijos požiūriu, nuosekliai apžvelgdami istorinio tautos gyvenimo kitų tautų apsuptyje pradžią, vėliau jos politinės nepriklausomybės įgyvendinimą didelėje valstybėje, toliau svetimas kultūrines ir politines įta- kas, dėl išorinių istorinių aplinkybių lėmusias iš pradžių tik

23

valstybinės Lietuvos nepriklausomybės apribojimą ir kultūri- nį istorinį Lenkijos dominavimą, o paskui sunkų Rusijos vieš- patavimą. Šį pasakojimą baigsime parodydami lietuvių tautos nubudimą XIX a. ir jos nacionalinės savimonės, skatinančios siekti nepriklausomybės visais įmanomais nacionalinės būties pavidalais, augimą.

Lyginamosios kalbotyros dėka jau seniai yra nustatyta, kad lietuvių gentis neabejotinai priklauso tai pačiai didžiai indoeu- ropietiškųjų tautų šeimai, kuriai priklausė graikai, romėnai, kel- tai, germanai ir slavai. Vieni kalbininkai laiko lietuvių gentį ar- timesne slavų genčiai ir mano, kad senovėje būta bendros slavų ir lietuvių prokalbės, kiti priskiria lietuvius estijų tautų grupei, kuri indoeuropiečių šeimoje turi atskirą vietą greta slavų tautų. Pastaroji nuomonė susilaukia vis daugiau šalininkų nuo to laiko, kai lietuviai patys pradėjo tirti savo kalbą, kai buvo atkreiptas iš- skirtinis dėmesys į slaviškųjų įtakų sluoksnius lietuvių kalboje. Iš žinomų mokslui kalbų estijų grupę sudaro lietuvių, latvių ir senoji prūsų kalba. Pastaroji nustojo egzistuoti tautų istorijoje nuo XVIII a. pabaigos, kai prūsai buvo visiškai suvokietinti ir paliko savo vardą savo pačių užkariautojams. Lietuvių ir latvių kalbos ir dabar tarnauja dviem giminiškoms gentims -Ĵ lietu- viams ir latviams, išlikusiems iki mūsų dienų nepaisant visų šių tautų istorinio gyvenimo sunkumų.

Pati lietuvių kalba apibūdina kai kurias jų tautinio charak- terio ypatybes, suvaidinusias svarbų vaidmenį pakreipiant vi-

„durinę Lietuvos istorijos epochą. Lietuvių kalba yra nepapras- tai konservatyvi ir nesmarkiai pakitusi: beveik visi kalbininkai pripažįsta, kad lietuvių kalba pagal savo gramatinę ir leksinę sandarą yra senesnė nei visos kitos gyvosios kalbos. Todėl lie- tuvių kalba yra artimesnė sanskritui ir fonetine, ir morfologine prasme. Tačiau ši kalba, nepaisant visų pripažįstamo natūra- laus grožio ir turtingumo, per visą lietuvių tautos istoriją vėlavo prisitaikyti prie kultūrinių nacionalinių Lietuvos poreikių. Šis liūdnas nacionalinio individualumo požiūriu nesusipratimas suvaidino milžinišką vaidmenį istoriniame Lietuvos gyvenime, suteikdamas neribotas erdves svetimoms įtakoms. Tik XIX a.

24

WB,

lietuviai suprato šio veiksnio reikšmę ir ėmė įnirtingai, beveik liguistai priešintis įtakoms, vykusioms dėl ilgalaikio pasyvaus jų protėvių požiūrio į nacionalinę kalbą. Dabar lietuvių kalba Lietuvoje yra pirmutinės svarbos dalykas, lemiantis tautinį Lie- tuvos savitumą, nors nenormali lietuvių kalbos padėtis lietuvių valstybėje kadaise buvo vienas iš organinių veiksnių, nulėmusių galiausiai savito lietuvių valstybingumo suirimą. Mums atrodė svarbu pateikti šias preliminarias pastabas apie kalbą prieš per- einant prie istorinės lietuvių tautos likimo apžvalgos.

Kai kurie mokslininkai įžvelgia pirmuosius lietuvių genčių paminėjimus Tacito estijų genčių, gyvenusių, jo žodžiais, prie Svebų jūros kranto, aprašymuose. Tačiau šis Tacito estijų ir lie- tuvių gretinimas vis dar kelia abejonių. Mažiau abejonių kelia lietuvių genčių tapatinimas su galindais ir sudėnais, gyvenusiais, anot Aleksandrijos geografo Ptolemajo (II a. pr. Kr.), palei Bal- tijos jūros krantus. Sudėnai ir galindai minimi vėlesniuose XIII a. tekstuose kaip rusų lietuvių genties dalis, tad tenka pripažinti, kad seniausias lietuvių paminėjimas Europoje datuojamas II a. pr. Kr. Lyginamoji kalbotyra gali apskaičiuoti ir didesnę distan- ciją, tačiau šie skaičiavimai kol kas neperžengia spėjimų ribos. Taigi dar prieš prasidedant didžiajam tautų kraustymuisi aptin- kame sėslias lietuvių gentis ant Baltijos jūros kranto, beveik toje pačioje vietoje, kur jie gyvena ir dabar, t. y. Nemuno ir Vaka- rų Dvinos upių baseine. Didysis tautų kraustymasis tikriausiai labai nežymiai paveikė šių genčių gyvenimą, pirmiausia todėl, kad jos liko kiek šiauriau šio kelio, o antra, todėl, kad jos gyveno sunkiai pasiekiamame krašte, miškingame, pelkėtame ir ežerin- game, įvairiomis kryptimis išraižytame upių. Šios topografinės krašto ypatybės nulėmė tai, kad jo gyventojai apsistojo sauses- nėse vietose tarsi salose; ilgam izoliuodamos juos nuo svetimų įtakų, jos sukūrė konservatyvaus tipo gentį - ištvermingą gam- tinių sąlygų požiūriu, atkakliai kovojančią už būvį ir tvirtai pri- sirišusią prie nusistovėjusių bendruomeniškumo formų. Taip pat ir dėl šios priežasties lietuvių gentys nedavė žinios apie save ir nebuvo žinomos kaimyninėms tautoms iki tol, kada šios ėmė kėsintis į jų žemes, nepriklausomybę ir pagoniškąjį tikėjimą (X a.

25

pabaigoje). Tik tada pagyvėjo šių genčių gyvenimas ir jos, lyg sujudintas skruzdėlynas, parodė tokią atsako jėgą, kokios pagal visus išorinius požymius negalėjo iš jų tikėtis nieko apie juos nežinoję kaimynai.

Būtent šių įvykių kontekste nuo X a. pabaigos ir pasiekia mus pirmos tikros žinios apie lietuvių gentis. 983 (?) m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis išplėtė savo valdas į vakarus, Lenkijos link, įžengė į lietuvių ir jotvingių genčių žemes ir pir- masis davė joms patirti svetimos valdžios, kurią neilgam įvedė karo žygis, slogumą. Maždaug tuo pačiu metu kitos lietuvių gen- ties - prūsų - žemėse kankinio mirtimi miršta misionierius šv. Voitechas (997 m.). 1018 m. lenkų karalius Boleslovas Narsusis pradeda žygį į jotvingių žemes ir ten, beje, neilgam, įtvirtina savo valdžią. Po 20 metų didysis Kijevo kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis sumanė įvesti savo valdžią jotvingių žemėse ir pa- liko įgulas apsaugotose vietose. Jis pirmas surengė kelis žygius į pačią Lietuvą ir kuriam laikui pavergė ją savo valdžion.

Tačiau nė vienam lenkų ar rusų kunigaikščiui nepavyko kiek tvirčiau įsitvirtinti lietuvių žemėse. Rezultatas buvo visiškai priešingas tam, kurio siekė pirmieji žygių į lietuvių žemes su- manytojai. Svetimšalių įsiveržimas tik sužadino karingą lietuvių genčių dvasią ir patriotinį jų prisirišimą prie savojo tikėjimo ir bendruomeninio savitumo. Prūsų krašte, anksčiau patyrusia- me krikščionių misionierių įtaką, pagoniškasis tikėjimas įgyja labiau apibrėžtas formas ir išorinę organizaciją. Jotvingiai, pir- mieji dėl savo padėties patyrę ir Rusios, ir Lenkijos užpuolimus, rodo nepaprastą karžygiškumą. Jų beatodairiška narsa puolant ir didvyriškas tvirtumas ginant laisvę ir tikėjimą pelnė jiems vienos narsiausių tuometinės Šiaurės Europos tautų šlovę. Šie tautinio jų charakterio bruožai neleido jiems taikstytis su sve- timšalių valdžia, ir vėliau jie verčiau rinkosi arba žūti nuožmio- je kovoje, arba ieškoti išsigelbėjimo persikeliant į kitų lietuvių genčių žemes.

Tuo tarpu centrinės lietuvių genčių grupės, arba lietuviai, naudodamiesi tuo, kad atremti pirmuosius priešų puolimus dėl natūralių priežasčių turėjo pasienio lietuvių gentys, instinktyviai

26

sutelkė visą kūrybinę energiją kurti stiprų valstybingumą, kuris galėtų apginti savarankišką jų būtį. Šiame lietuvių valstybingu- mo formavimosi procese svarbiausią vaidmenį suvaidino karai. Iš pradžių jais buvo siekiama apsiginti, vėliau jie tapo savotišku verslu, o progai pasitaikius buvo būdas išplėsti lietuvių valsty- bės ribas. Šis nepriklausomo lietuvių valstybingumo formavi- mosi laikotarpis, kupinas nuolatinių karingų ir nepažabojamų lietuvių įsiveržimų į kaimynų žemes, kėlė nerimą kaimyninėms slavų tautoms, kurios neturėjo galimybės sutramdyti tuometinį lietuvių karingumą. Kai kova su lietuvių gentimis savo jėgomis nežadėjo pergalės, o lietuvių valstybės formavimasis buvo be- veik baigtas, lenkų kunigaikštis Konradas Mazovietis pasikvie- tė Teutonų ordiną kovoti su paskutiniais Europos pagonimis. Tačiau šis veiksnys, turėjęs itin svarbių pasekmių, nesugebėjo sustabdyti stichinės pagoniškosios Lietuvos valstybės individu- alumo raidos. Jis tik padarė lietuvių genčių kovą už savitumą dar žiauresnę ir dėl to buvo pralieta gausybė visiškai beprasmio kraujo. Apie šį lietuvių valstybingumo formavimosi laikotarpį, kuris truko du amžius ir baigėsi tik XIII a. pradžioje, jau yra gana nemažai to laikotarpio duomenų, taip pat ir iš vėlesnių kronikų, todėl toliau pasistengsime bendriausiais bruožais api- būdinti organišką šio proceso raidą.

Pagal to laikotarpio duomenis jau galima teigti, kad lietu- vių genties tautelės apgyveno Baltijos jūros pakrantę maždaug taip: prūsai gyveno žemutinėje juostoje tarp Vyslos ir Nemuno (maždaug dabartinėje Rytų Prūsijoje); žemaičiai, arba žemuti- nė Lietuva, užėmė dešiniųjų Nemuno žemupio intakų žemes iki Nevėžio imtinai (maždaug dabartinę Kauno guberniją); Aukš- taitija, arba aukštutinė Lietuva, užėmė Vilijos ir kitų dešiniųjų Nemuno intakų baseiną iki Gaujos imtinai (dabartinę Vilniaus guberniją, dalį Gardino ir Kauno gubernijų); žiemgaliai gyve- no kairiajame Dvinos žemupio krante (dabartinėse Lifliandijos, Kuršo ir iš dalies Vitebsko gubernijose); latgaliai gyveno deši- niajame Vakarų Dvinos krante maždaug iki Aa upės (pietinėje dabartinės Lifliandijos gubernijos dalyje); jotvingiai - Belovežo girioje ir toliau į šiaurę, vietovėse, drėkinamose Bugo ir Narevo

27

intakų iš vienos pusės ir Nemuno iš kitos. Archeologai tvirtai nustato, kad seniausiais laikais lietuvių gentys gyveno ir toliau į rytus, jų gyvenvietės siekė ir Okos upę, tačiau istorinių duo- menų apie tai neturime. Iš to, ką esame pasakę anksčiau, taip pat iš geografinio lietuvių genčių išsidėstymo nesunku suprasti, kodėl valstybinį savitumo pamatą kūrė Lietuva siaurąja prasme, susidedanti iš aukštutinės Aukštaitijos ir žemutinės Žemaitijos. Pačioje pradžioje visuomenės formavimosi procesui, pagreitin- tam išorinių impulsų, čia buvo palankiausios vidinės ir išorinės sąlygos. Išorines sąlygas, susijusias su geografine Lietuvos pa- dėtimi ir grobuoniškais kaimyninių slavų kėslais, mes jau api- būdinome.

Pažvelkime dabar į vidinį šio krašto gyvenimą ir pasisten- kime įvardinti pagrindinius besikuriančio bendruomeniškumo veiksnius. (Verta pažymėti, kad šis procesas, ypač jo detalės, dar menkai ištirtas istorijos mokslo, tuo labiau kad šių klausi- mų nagrinėjimą labai supainiojo iš pradžių to laikotarpio ir net vėlesnės kaimyninių tautų, sunerimusių ir nustebusių dėl neti- kėto lietuvių galios augimo, kronikos, o vėliau ir Lietuvos bei Lenkijos istorikai, papuošę savaime įdomią lietuvių valstybin- gumo radimosi istoriją daugybe prasimanymų. Tačiau bendrais bruožais lietuvių valstybingumo atsiradimą galima apibūdinti jau dabar). Daugiau mažiau tvirtai visuomenei sukurti reikia vienokių ar kitokių patvarių pagrindų, galinčių susieti paskirus asmenis į visuomenės kūną. Kiek galima spėti dabar, toks pa- tvarus pagrindas lietuvių valstybingumui besimezgant buvo do- rinis tautinis lietuvių būdas, religinis pagoniškasis jų savitumas ir tvirta socialinė ekonominė santvarka.

Mes jau kalbėjome apie kai kuriuos tautinius lietuvių bruo- žus, kai pasakojome apie lietuvių kalbą ir vėliau, kai aptarėme lietuvių genčių pasipriešinimą grobuoniškoms kaimynų ten- dencijoms. Dabar pakalbėsime apie dorinį tautinio jų charakte- rio aspektą. Vertas dėmesio faktas, kad lietuviai geriausiai iš visų gyvų tautų užkonservavo prokalbę, iš kurios kilo visos indo- europiečių kalbos. Be to, lietuvių kalba geriau, nei būtų galima tikėtis žinant tautos istoriją, išsaugojo natūralius šios prokalbės

28

turtus, o kartu su ja — tokias sąvokas, kurios negali būti atsi- radusios vėliau, bent jau per pastaruosius du tūkstantmečius. Žinant tai nenuostabu, kad lietuvių tauta sugebėjo išsaugoti kai kurias dorovines savybes iš Europos tautų lopšio - iš azijietiškos Indijos arba kitų gretimų kraštų. Senieji Rytai - dėl polinkio į askezę, stojiško būdo, kontempliatyvumo ir panteistinio požiū- rio į gamtą — perėjo nuo pagonybės prie aukščiausios filosofinės pasaulėžiūros formos. Kartu su ja ten turėjo pakilti ir dorovės sampratos lygis. Visai gali būti, kad lietuvių tauta, pasižyminti, kaip žinoma, nemenku gyvenimo konservatyvumu, sugebėjo užkonservuoti nemažai šių dorovinių idėjų ir jas įgyvendinti. Tai tuo labiau tikėtina, kad visi išvardinti rytietiškojo tempe- ramento bruožai daugiau ar mažiau būdingi tautiniam lietuvių charakteriui. Lietuvis ištvermingas, kantrus, atkaklus, susikau- pęs ir labiau linkęs į kontempliatyvumą nei į aktyvų savojo in- dividualumo įgyvendinimą, jam artima gamta ir jis su pante- istine pagarba žvelgia į jos apraiškas, lietuvis santūriai reiškia stichinius instinktus ir yra netgi drovus, nors iš tiesų jis yra nesutramdomas ir grėsmingas, kai išorinės aplinkybės verčia jį elgtis kitaip, nei įprasta. Šie tautinio temperamento bruožai beveik vienodai būdingi lietuvių tautai dabar, kaip ir prieš de- vynis šimtmečius. Apie tai byloja turtingo priešistorinio jų epo, liaudies lyrikos, arba dainų, kupinų ypatingos širdgėlos, romaus liūdesio ir dvasinio tyrumo idealizavimo, liekanos. Tai liudija net lietuvių priešai nuo pat istorinio jų gyvenimo pradžios, nors ne kartą, baimindamiesi augančios lietuvių galios, be pagrindo vadina juos perdėm laukiniais ir žiauriais. Pavyzdžiui, lietuviai yra kaltinami daugpatyste. Pažvelgus įdėmiau, šis kaltinimas atrodo visiškai nepagrįstas. Lietuviai visada vertino dorovinį tyrumą ir, priešingai nei kai kurie kaimynai, net nesukūrė savo kalboje plačios keiksmažodžių nomenklatūros, turėjo nekaltų mergelių vaidilučių, saugojusių negęstančią dieviškąją ugnį, institutą bei individualiai ištikimas žmonas, nusižudančias po jų mirties. Tokiam doroviniam tipui daugpatystė yra visiškai svetima. Istorija nepateikia mums nė vieno konkretaus įteisin- tos daugpatystės atvejo, o, atrodytų, kas, jei ne kunigaikščiai ir

29

kilmingi lietuvių tautos vyrai, kurių visų vardai liko istorijoje, galėjo sau leisti šią menkos vertės prabangą.

Žinoma, negalima neigti, kad lietuviai atidavė duoklę savo amžiui: ne kartą paversdavo ginkluotus kaimynų užpuolimus savotišku verslu, žiauriai smurtavo ir toleravo kruvinus valdžios siekiančių kunigaikščių susidorojimus. Tačiau jei prisiminsime, kad chaotiškas polinkis į ginkluotus užpuolimus dar XI-XII a. buvo būdingas ir kaimynams slavams, tada jau krikščionims, kad šios tautos taip pat žiauriai smurtaudavo ir savo, ir kaimynų žemėse ir kad kitus du šimtmečius kryžiuočių Teutonų ir Kala- vijuočių ordinai nešė kryžius ir kalavijus tik dėl to, kad grasin- dami kalavijais uždėtų kryžiaus naštą pavergtiems lietuviams, tai lyginamasis dorovinis tuometinės Lietuvos vertinimas ne- gali būti žemas. Ir kai vėliau XIII a. ir XIV a. Vakarų Europoje riteriškąją dvasią, kiek anksčiau sukėlusią neturinčius analogo kryžiaus žygius, ištiko nuopuolis, susikūrusi lietuvių valstybė iškėlė nenutrūkstamą eilę didžiųjų kunigaikščių riterių, tikrų rūsčių ir paprastų stoikų, drąsių ir kilniaširdžių užkariautojų, didvyrių, ginančių savąsias žemes ir tikėjimą, išmintingų tėvų, tolerantiškai žvelgiančių į pavergtuosius ir savarankiškai bei su užmoju kuriančių užsienio politiką. Tuometinių metraštininkų, neturinčių su lietuviais nieko bendro, teisingumo jausmas ne- leido jiems nutylėti kupinos susižavėjimo nuostabos ir pagar- bos pagonių riterių narsai.

Toks turi būti dorinis vertinimas tautos, sukūrusios pasku- tinę pagonišką Europos valstybę ir, nepaisant stipraus kaimynų krikščionių spaudimo, išsaugojusios savo pagoniškąjį savitumą per beveik keturis šimtmečius nuo XI a. iki XIV a. Todėl nė kiek nenuostabu ir nėra atsitiktinis dalykas tai, kad atkaklus pagony- bės laikymasis buvo susijęs su palyginti aukštu doroviniu lygiu. Šį istorinį paradoksą logiškai paaiškina tai, kad aplinkybių dėka pagoniškąjį lietuvių savitumą grindė ir rėmė dorovinis jų tvir- tumas. Šis dorovinis tvirtumas buvo patikima atrama besimez- gančiam bendruomeniškumui, tačiau kartu ir pagonybė stiprė- jo kaip būtina visuomenės raidos sąlyga, savo ruožtu didinanti nacionalinį Lietuvos savitumą. Tai paaiškina, kodėl pagoniš-

30

kasis lietuvių tikėjimas turėjo patvaresnes formas nei daugelio kitų tautų tikėjimas ir kodėl lietuvių pagoniškumas suvaidino tokį svarbų vaidmenį formuojant lietuvių valstybę. Savojo pa- goniškojo atskirumo suvokimas brandino visų lietuvių genčių patriotizmo jausmą ir skatino jas jungtis ginant pagoniškąjį sa- vitumą nuo krikščioniškųjų tautų kėsinimosi. Savųjų dorovinių idealų turėjimas nematant akivaizdžių dorinio pranašumo tų, kurie, atrodytų, daugiausiai kovojo dėl lietuvių atsivertimo į krikščionybę, pavyzdžių įkvėpė lietuvius herojiškai kovai. Be to, šis tikėjimo idealizmas sėmėsi dvasinio peno iš labiau išplėtoto išorinio kulto, saugojamo daugiau mažiau susiformavusios, pa- gal visus požymius, pagonių šventikų kastos.

Kai kaimyninės tautos ėmė spausti pasienio lietuvių gentis (ypač skaudžiai jos tai pajuto per paskutinį lietuvių valstybės formavimosi laikotarpį, įsitvirtinus Teutonų ordinui Prūsijoje ir Kalavijuočių ordinui Livonijoje), Lietuva tapo prieglobsčiu kai kurių genčių likučiams ir tiems energingiems žmonėms, kurie negalėjo susitaikyti su svetima valdžia. Žinoma, ir vieni, ir kiti visuomet buvo karingiausi ir fanatiškiausi asmenys, tapę besi- vystančio lietuvių valstybingumo raugu. Šie žmonės tikriausiai iš karto patekdavo į karines įgulas, tokias reikalingas tuo metu tautai, kurios valstybingumas, taip pat ir didžiojo kunigaikščio galios, atsirado ir vystėsi karui vykdyti ir jo dėka. Galima spėti, kad į Lietuvą siaurąja prasme rinkosi bėgliai iš įvairių lietuvių tautelių: iš jotvingių ir prūsų žemių, Žiemgalos ir Latgalos. Dėl išorinių aplinkybių šie bėglių srautai neišvengiamai turėjo su- žadinti ir kai kuriuos socialinio ekonominio lietuvių gyvenimo pokyčius, kurdami didesnę gyventojų diferenciaciją ir paskirs- tydami įvairias valstybinio gyvenimo funkcijas tarp besifor- muojančių gyventojų grupių.

XI a. ir XII a. lietuviai jau yra sėsli gentis, gyvenanti tam ti- kroje teritorijoje, nors kai kuriose senose kronikose ir šmėsteli žinia apie klajoklišką jų gyvenimo būdą. Tikrai negalėjo būti klajokliška tauta, ilgus amžius visiškai atsiskyrusi savo krašte ir pasižyminti tomis tautinio temperamento ir būdo savybėmis, apie kurias jau kalbėjome. Todėl įtikimesni atrodo jau XII a.

31

šaltiniai, gana tvirtai teigiantys, kad tuo metu lietuviai jau buvo patyrę sėslūs žemdirbiai, o žemdirbystės mastas viršydavo po- reikius. Tačiau dar ir tada medžioklė, gyvulininkystė, žvejyba ir drevininkystė lietuvių gentims buvo įprasti užsiėmimai. Tuo metu visa jų teritorija buvo padalinta į nuolatines žemes, kurios ir vėliau išliko smulkiais administraciniais vienetais (gavusiais Aukštutinėje Lietuvoje ir Žemaitijoje rusišką valsčiaus pavadi- nimą). Kiekviena iš šių sričių buvo savarankiškos bendruome- ninės sąjungos teritorija. Yra duomenų, kad šios bendruomeni- nės sąjungos išsivystė iš giminių organizacijų. Giminių sąjungos perėjimas į politinę būdingas daugelio tautų istorijai ir visiškai natūralus, savaime suprantamas. Vienos giminės nariai, ilgai- niui išgausėję ir praradę giminystės jausmą, pasidalindavo žemę ir gyveno kartu su priimtais į savo tarpą kitagenčiais, turėdami bendrą valdžią, veikdami išvien ir solidariai kaimyninių ben- druomenių atžvilgiu. XII a. pabaigoje smulkios lietuvių ben- druomeninės sąjungos dažniausiai, be jokios abejonės, būdavo jau visiškai politinės bendrijos.

Šiose sąjungose jau pastebimas žemės pasiskirstymas, turtinė nelygybė, o todėl ir socialinė politinė nelygybė. To meto šalti- niuose apstu šių bendruomeninių sąjungų valdovų paminėjimų. Patys lietuviai vadino juos rikiais Prūsijoje ir kunigais Lietuvoje. Iš pradžių jie nepriklausė vieni nuo kitų. To meto kronikose jie va- dinami geriausiais žmonėmis, vėliau kilniaisiais ir kilmingaisiais, dar vėliau - kunigaikščiais ir netgi karaliais. Aprašant išorinės lietuvių istorijos įvykius Aukštutinėje Lietuvoje ir Žemaitijoje jų