Prof .$t .ŠALKAUSKO

BENDROJI

„PEDAGOGIKA.

1928 m. pavasario semestro

Paskaitos

——— as miss mms mmm m cd

000

I. Ugdymo

PEDAGOGIKA:

Bendroji dalis.

A.

τόσα κα. Pedagogikos mokslas. 15.16 αθυγιόβ:

1. Pedagogikos mokslo esmė ir jos tiks.as.

2. n šaltiniai ir metodai. 3. n reikšmė. LU a Lil aRiNEAES

sąvoka ir savybės:

„l. Ugdymo sąvoka: JE Y do Uniti

2. " reikalingumas ir galimumas. +

II. Ugdymo

III. Ugdymo

IV.

Ugdymo

3. Ugdomoji teisė ir ugdomoji prievolė. 4 4. Ugdymas, kaipo sąmoningas bei tikslus veikimas.

pareiga, tikslai, vertybės ir uždaviniai:

^l. Bendrosios ugdymo pareigos.

2. Ugdymo tikslai,

3. Ugdymo vertybės.

4. Ugdymo uždėviniai sistematingurio ir aktualumo atžvilgiu.

Objektas arba auklėtinis: ė "

x Auklėtinio' EOS tarpsniai ir ugdymo individualiza- cija.

2. Lyčių skirtumai ir ugdymo individualizacija.

5. Ugdymas ir individualizacija apskritai.

4. Kiti individualiniai skirtumai.

veiksmai ir veikėjai:

dk. Prigimtieji ugdymo veiksmai; šeima, visuomenė arba

valstybė ir Bažnyčia. 2. Pripuolamieji ugdymo veiksmai.

5. Ugdymo veikėjai ir gero auklėtojo savybės.

00000000000

CU riti D s it

-2-— Bendroji pedagogikos dalis.

5vadas.

„PLANAS: I. Pedagogikos esmė ir jos savybės. 2. Pedagogikos šaltiniai ir metodai 3. Pedagogikos mokslo reikšmė 4, Pedagogikos susiskirstymas. 5. Bibliografiniai nurodymai.

1/ Pedagogikos ésmés ir jos savybės

A. Pedagogikos esmė.

Pedagogikos žodis /i erminas/ imtas vartoti tik 18 . . šimtmetyje. Jis padarytus iš graikų kalbos žodžio "vai- kas" ir "vesti"; taigi "paidagogos"vedąs vaikus. Grai- kai tuo vardu vadino ‘vergus, kurie vedžiodavo vaikus i mokyklą. Bet ilgainiui, kai vergai įgijo mokslo, jiems pavesta ir mokyti boi auklėti tuos vaikus. Taigi,"paida- gogos" įgavo ir auklėtojo vardą, savoką. Pedagogika, kaipo auklėjimo ir laviri*zo mokslas /praktinis ugdymo darbas/, yra menas ir dere, vadinti PEDAGOGIJOS vardu.

Pedagogika. kaipo auklėjimo bei lavinimo teorija, yra mokslas ir dera /tinka/ vadinti PEDAGOGIKOS vardu. Vokiečiai, žodį pedagogika verčia čodžiu ERZILHUNGSLEHRE- reiškia auklėjimą plačia prasme, kas lietuviškai tiltų vadinti UGDYMU, nes apima ir auklėjimą ir lavinimą. Prancūzai - science d'education.

m

mokslas. Trumpai tariant, pedagogika yra ugdymo mokslas. B. Peilagogirės mokslo savybės.

Jų yra trys: 1/Pedagogika yra praktinis mokslas, 2/Peda- gogika yra norzatyvinis Mokslas, 3/Pedagogika yra pri- taikomasis mol:slas.

1/Pe icgogika, kaipo praktinis mokslas, tyrinė- ja Žmogaus veikimo klausimus, tai yra auklėtojo įtalią auklėtiniui.

2/Pedagogika, kaipo normatyvinis mokslas, tyri- nėja ne tiktai, kas yra, bet ir kas turi būti. Ji patei- kia ugdymui naujų normų — normuoja auklėtojo vSsikimą auklėtiniui.

3/Pedagogika, kaipo pritaikomasis mokslas, sko- lina vedamųjų principų iš kitų mokslų - kad juos pritai-

-a 3 2 kintų savo reikalams — kaip iš fiziologijos, higienos, psichologijos, etikos, socialogijos, teologijos ir kitų. Vieni šių mokslų kalba apie auklėtinio prigimtį ir jo išsivystymą, kiti apie auklėtinio lavinimą. Kad pedagogika yra pritaikomasis mokslas, tai yra jos būtina iš esmės plaukianti žymė. Taigi, pedagogika yra praktinis, normatyvinis, pritaikomasis mokslas. Sąryšy su tuo kyla klausimas, ar pedagogika yra mokslas? Apie tai kai kas abejoja, nes pedagogikos metodas yra mažiau tikslus ir nustatytas, kaip kitų mokslų, ir jos davi- niai nėra toki aiškūs. Tačiau reikia pažymėti, kad pe- dagogika yra palyginamai jaunas mokslas. Todėl nenuosta- bu, kad ji neišvystė dar tinkamai savo metodų. Pedagogi- kos taisyklių būta ir seniau, tik jos nebuvo tvarkomos ir sistematizuojamos atskiro mokslo pavidalu. Tiktai 19 šm. imta ieškoti tvirtų moksliškų pagrindų ir tikslių metodų. Pedagogikos nenorima pripažinti mokslu dar ir dėl to, kad ji savinasi principų iš kitų mokslų, ypač iš etikos, sociologijos ir psichologijos. Turint gal- voje tai, kad principus skolinti iš kitųšmokslų galima ir kad tuo būdu vieni mokslai papildo kitus, būdami jerarchijos santykyje, aiškėja ir šios nuomonės klaidin- gumas. Jei pedagogika ir savinasi kitų mokslų principus, tai ji saviškai juos sunaudoja, pav.,pedagogika visuose asmenų tyrinėjimuose skaitosi sū psichologijos dėsniais, tačiau dėl to ji dar nėra pritaikomoji psichologija. Pedagogika skaitosi ir su dora, o vis dėlto ji nėra eti- kos dalis. Ji pasiskolina principus, pritaiko juos prie savo formalių objektų kokiais yra: l/ugdymas, paimtas normatyviniu atžvilgiu ir 2/ugdymas, paimtas genetiniu atžvilgiu, sudarąs pedagogikos isto- riją. Kuria prasme pedagogika yra praktinis mokslas?. "Yra teoretinė ir praktinė filosofija. Pirmoji tiria | tikrovę, antroji - Žmogaus veikimą; pirmoji skelbia, kas yra tikrovėje, gi antroji - Žmogaus veiksmą. Šia prasme pedagogika priklauso praktinei filosofijos daliai, nes ji savo objektu turi subrendusios kartos veikimą i nesubrendusią. Pedagogika yra praktinis moklas, bet ne praktika. Ugdymo praktika yra ne kas kita kaip ugdomasai pedagogijos menas. Pedagogika, kaipo ugdymo teorija yra daugiau mokslas. Teorinė pe- dagogikos dalis turi reikalo su auklėtinių kaipo tokiu, pav.,praktiné pedagogikos dalis turi reikalo su drausme

-4-

priemonėmis ir t.t. Tačiau griežto padalinimo daryti

negalima, nesusipratimas būtų skirti pedagogikoj

. „griežtai dvi-dalis: teorija ir praktika. Tos dvi

"daly. yra suėjusios, ir tik nuosekliai nuo ugdymo teori- jos einam prie praktikos /nuo teorijos principų eina- ma prie praktikos taisyklių/. Bendrosios taisyklės dau- giau charakterizuėja /sudaro/ teoriją, specialinės -~ praktiką. Bendrai, ugdymo principai toliau stovi nuo "praktikos negu ugdymo taisyklės. Pedagogika, kaipo mokslas, turi savo objektu pažinti tiesą ugdymo srity- je. Pedagogikos mokslas savo teorija turi reikšmės praktiniam mokslui, moko mus auklėti /mokyti, veikti kitus/. Vienok visa tai yra kaipo pripuolam išvada, bet ne tiesioginis tikslas. Tiesioginių pedagogikos tikslu yra pažinti Qedagogines tfesas, t.y. tiesas; - kurios turi sąryšio su ugdymo dalykais. Trumpai ta- riant - μάνα POM ai tikslas yra TRE

pažinimas yra πη ankléjimui sąlyga Šalia kitų; kaip sugebėjimas,. Pedagoginis patyrimas ir t.t. Pedagogika teišdėsto ugdymo teoriją ir jsi.gu tuo atsiekia praktinės reikšmės, tai jau yra pripuolamas dalykas. Jei pedago- gika virstų, kaip to kai kurie nori, praktinių ugdymo taisyklių reiškiniu, jei nustotų būti mokslo sistema, nuo kurios pareina nuoseklus pažangumas pedagoginiame „darbe; tai pedagogikos veikalas taptų techninių tai- syklių vadovėliu. Dar pasirodo, „kad pedagogika tarnauja þraktikos darbams, kai ποτ κ ausiai atatinka savo, kaipo mokslo, uždaviniams. Kaipo praktikos mokslas, pedagogi- Ika tyrinėja auklétojc ir auklėtinio santylinvima, kiek pirmas turi turėti itckos kitam. Kaipo hormatyvihis „mokslas, pedagogika nustato normas ugdymo λα tikslaus, prieeorórg, metodams. | i

Ugdymo normy negalima nustatyti, neturint pa- žinimo principų. Pasiskolinus principų iš pašalinių mokslų ir nusistačius ugdymo normas, tuomet yra gali- mas pedagogikos pritaikymas praktikai, tai įvyksta jau- už pedagogikos ribų. Pedagogikos mokslas yra ug- dymo principy mokslas ir turi teorinio pažinimo tikslų. Praktiniams ugdymo tikslams atatinka PEDAGOGIJA -

„e 5 -- „2. Pedagogikos šaltiniai ir motodas. A. pečazogikos šaltiniai,

Podagoginiai Šaltiniai tarnauja no tik noksliškai

sutvarkyti jos pačios šaltiniai , kaip tai: kitų asmenų

„pastebėjimai ; savystaba ir k.,bot ir ištisi liti noks-

lai, kurio jai skolina savo davinius ir primipus.

Tokio mokslai yra vadinami pedagogikos pededanai sinis

"mokslais. Visi jio turi reikalo su naterinlinisias peda-

gogikos mokslo objektais .Moterialinis pedagogikos moks-

^

lo objektas yra ugdomasis veikimas auklėtojo auklėti-

niui; Šitas gi voikinos inonns nornatyviniu atžvilgiu

-yra taippat natorialiniu objektu ir, pedagogikos istori-

joi ir eksporinentolinoi pedagogiliai, ir podagoginoi psichologijai. Podagogilzos istorija Šitą voiking tiria gonetiniu atžvilgiu /fornolinis jos objoktas/, eksperi-

: montalinė podągogila = oksporiuontalinių atžvilgiu /for-

molinis obojktas/ ir pedagoginė psichologija - pritaiko- nuoju atžvilgiu /fornalinis objoltas/ Podngogilos isto-.

"rija tiokia ugdonojo voikiuo iüvystyua istorijos eigo-

„jo. Eksperimentinė pedagogika ir pedagoginė psichologija

duoda geriau pažinti auklėtinį. Tačiau šie trys noks-

. lai turį vieną ir tą poti su pedagogikos mokslu nateria-

lini objektą, dar pilnai neiásemia pađedarųjų pedagogi- kos mokslų, Pedagogika turi skaitytis su pradnis /elo- Zontais, kurio turi reikšmės ugdonojo veikimo ο AA, Norint nustatyti ugdonojo veikimo noras, reikia ištirti ugdomojo veikimo uedžiagą ir sįekiarmosius tikslus, Todėl pedagogikos mokslas turi laikyti savo padedanai-

i siois taip tuos, kurie tyrinėja voikino medžiagą, taip

ir tuos, kurio tyrinėja siekiamuosius tikslus, Ugdono-

ji veikimo medžiaga, plačiausia prasme yra pats nullė+

-6-

tinis, kaip žmogus, jo prigimtis ir savybės. Ugdonojo veikimo siekianieji tikslai yra gyvenimo bei veikimo tikslai. Kas yra λος. RES kaip Žmogus? Mokslai, ku- rie tyrinėja ugdomojo veikimo medžiagą, tiriant žmogų, jo priginti ir savybės gali būti:pavadinti Antro- pologijos vardu, ir&nus etinologine jo prasme be sąryšio su medicinoje esamuoju antropologijos mokslu, kuris paskutiniais laikais įgavo visai specialg:prasug; gi mokslai, kürie tyrinėja žmogaus gyvenimo prasug bei jo tikslus, yra Praktinės pasaulėžiūros klausimai - mokslai.

Antropologijos nokslus reikia dar skirti į moks- lus, kurie tyrinėja žmogaus kūną ir gali būti pavadin- ti vienu Somatologijos verüu, ir i mokslus, kurie tiria žmogaus sielą ir jos galias ir yra vadinani psichologi- jos vardu /Psichologi jos moklais/. Sonatologijos mokslai susideda iš fiziologijos, kurti tyrinėja ir duoda žinių apie žmogaus organizmo veikimą, jo funkcijas, santvar- ką, higienos mokslą — mokslo apie sveikatą ir kai kurių medicinos šakų, patiekiančių žinių, kaip pataisyti sui- rusia sveikatą. Psichologijos mokslai /npie sielą ir jos reiškinius/pedagogikai yra. svarbiausi: Bendroji psi- chologija túri bendrosios reikšmės vaikų ir jaunino -- yra artimesnė ir turi specialinės reikšmės, nes be jos pažinimo negalime tinkamai nustatyti psichinio ugdyuo 'prinéipu bei taisyklių. Be to, 'pedagogikai turi reikšmės ir mokslas , kuris tiria psichologijos: ir samatologijos davinius, tai ir-bus P 51 CHO F I 21 K A,kuri nusta- tinėja savitarpių kūno ir sielos veikimą. Paskutiniu lai- κά susidarė dar PSTCHOTECHNIKOS mokslas, kuris psicnolo-

gijos davinius' ir metodus panaudoja technikos kultūros

τ P . yow

- 7 -- reikalaus. Psichotechnika patiekia žinių, kaip geriau žmogus gali būti paruošiamas organisaciniam gyvenimui, Štai visa eilė pedagogikos padedamųjų mokslų, kurie pa~ tiekia žinių apie ugdomojo veikimo medžiagą ir t.t., apie auklėtinį kaipo žmogų. Kai kurie pedagogai šiais mokslais ir pasitenkina. Tačiau iš medžiagos negalima nustatyti pedagogikos normu, Kurios sako apie tai, koks turi būti veikimas, atatinkąs savo idealą. Eksperimenta- listai. pedagogai tuo būdu užsidaro tik medžiagoje, kuri tiekia pažinimo apie. auklėtimio prigimtį ir nežiūri,koks turi būti ugdomasis veikimas. Praktikoje pedagogas eina . nuo to, koks auklėtinis yra savo prigimtyje, prie to, koks turi būti ir kokiu būdu pedagogai eksperimentalis- tai praktikoj vadovaujasi vis vien savo gyvenimo patyri- mais ir moksliškai neapdirbtą medžiaga. Todėl pedagogi- koi dar yra reikalinga padedamįjų mokslų, „kurie nurodytų ugdomojo πο A tikslus. Tokie ym prákti- nės NETTES mokslai, kurie sąmoningai ir metodin- gai pareina nuo to, kas gyvenime yra, prie to, kas turi būti. Šios srities mokslai patiekia žinių apio gyvenimo tikslus /Žmogaus gyvenimąs/,kurie yra golutini ir sutam- pa su ugdymo tikslais. Teologija ir filosofija tėra vie- ninteliai mokslai, kurie sistomatingai ix metodiniai tyrinėja žmogaus gyvenimo tikslus. Pilosofija tyrinėja žmogaus gyvenimo tikslus, prigintojo proto, šviesojo, gi teologija — Dievo apreiškimą. IŠ filosofijos disciplinų . pedagogikni padedamaisinis mokslais yra logika, etika,

. estetika, teisės filosofija, kultūros filosofija ir

religijos filosofija. Logika nurodo tikslus ir priemones didaktikai, etika nustato tikslus ir priemones doripimo mokslui, estetika nustato tikslus ir priemones estetinimo

mokslui, teisės filosofija turi vedamosios reikšmės nusta-

-- 8 --

t::$£ant ugdymo tikslus visuomenės atžvilgiu, Be to, pe- dagogikai svarbu harmoningoji pusiausvyra tarp žinijos, doros ir meno. Šitą pusiausvyra nustato kultūros filo- sofija, suteikdama pedagogikai ir aukščiausios prigim- tosios šviesos apie‘ /Zmogaus/ kulturos veikimą. Reli- gijos filosofija nustato religijos pagrindus žmogaus protb šviesoje ir kalba apie žmogaus gyvenimo bei vei- kino tikslingimą. Bet prato Šviesoje liktų daug problerų neišspręstų, jei čia nepadėtų teologija. Ji duoda tvir- to įsitikinimo rėligijos tiesose, suteikia ugdonajam vei- kimui tikslų ir priemonių pažinimui kartu ir medžiagos papildydama antropologija. Abi pedegogikos padedamju mokslų grupės ir toji, kuri patiekia ugdoma jam veikimui medžiagos ir toji, kuri nurodo to veikimo siekiamuosius tikslus - lygiai yra svarbios ir reikšmingos. Todėl yra nesusipratimas, kai viena. κατ tų grupių stengiasi geriau išvystyti ir tuo būdu suteikti pedagogikos moks- lui ar tai didesnio Εβρ κο vot ias tai pritaikomo- sios filosofijos charakterį. Kai kurie vokiečių noksli- ninkai pirmąją padedenaju Mokslų grupę vadina gr inatia- maisiais, o antrąją padedanaisiais mokslais /arba atviri:š- čiai/. Vienok toks mūsklų suskisrstynas yra negalimas tuo žvilgsniu, kad jos rodo vieną kurios grupės svar- bumą, kai tuo tarpu jos abi yra lygiai svarbios. Pirmo- sios grupės. įvardinims gali būti paliktinas. Grindžia- me ką nors nuo pamatų, tai ta prasme grindžiamaisiais mokslais bus: pedagogi ja, pedagogikos istorija, vai: ir jaunimo psichologija, eksperimentinė pedagogika, pe- dagoginė psichologija, žodžiu tie mokslai, kurie teikia ugdomojo veikimo medžigai Žinių ir tarnauja panatu auklėtinio pažinimui. Antrąją mokslų grupę tikslu bus

vadinti vedamaisiais mokslais, t.y. mokslai, patiekią

Sm

-9- pedagoginių ugdymo tikslų pažinimą. Abi gi mokslą grupės

, sykiu vadinasi padedamaisiais pedagogikos mokslais, nes

jos abi turi vienodos pedagogikai reikšmės = ir tie moks- loi, kurie tarnauja ugdomcjo veikimo mečžiaga ir tie, kurie tiekia Žinių apio šito ugdymo siel.nius. Paneigti kutia tų mokslų grupę, reikštų nesusiprauim, ir vienašo- liškumų, podagogikos darbe. Taigi, grindžianieji mokslai yra tie, kurie pedogogikni patiekin žinių ugdomojo veiki» mo ir auklėtininio pažinimo atžvilgiu, gi vedanieji,kurio tiokia žinių o3 ugiyuo tikslus, kuriems ouklétinis yra

ruošiams.

B. Pedogogikos mokslo metodai.

Aktualu yra kalbėti apie Vodagogikos metodą todėl, kad šiandien gyvenimo eksperimontulinės pedagogikos klės- tėjimo laikas. Eksperimentinė pedagogika išsivystė sąryšy su eksperimentine psichologija, kurios metodai ir tyrimo būdai tapo perkslti į pedagogikos sritį. Dėlto šiandien yra 'r wiano ir kito daug šalininkų /áiu oksperimontinių mokslų /, — jou nepajėgia ramiai orientuotis tų mokslų srityje su bondrąja pedagogika. Kaip pedagogikos istori- ja yra mokslas, tiekiąs mums pedagoginį patyrimą iš pra- eities, taip eksperimentinė pedagogika yra mokslas, tio- kiąs mums pedagoginių patyrimų iš dabarties. Tačiau, ji viena negali atstoti bendrosios pedagogikos,nos ši ne tik iro ugdymo srityje platesnių apibüdinimg, bot kartu daro ir pataikormų išvadų; tuo tarpu vion tik iš ugdomojo vci- kimo medžiagos gnunmuno nogalime dar išvesti ir nustatyti šituos tikslus. Dėl to oksporimentiné pedagogika reikia statyti arba šalia bendros podagogikos, kaipo jos padeda- masis mokslas, arba matyti jojo podagogikos uotoda.

μήν E ἳὉ "παν r om

æ 10 Kad tai tiesa, rodo pačios eksperimentinės pedagogikos tyrinėjimi. Ji savo objektus tiria induktyviai analiti- niu metodu, kuriuo galima tirti vion ugdonojo veikimo medžiaga, bot no ugdomojo voikimo tikslai. Taigi, okspoe- rinentiné pedagogika vien jau savo metodo atžvilgiu ne- gali pamMainyti bendrosios pedagogikos mokslo. Pedagogikos metodas negali būti noi vien nnalitinis-indultyvus, noi vien sintetinis-deduktyvus, žodžiu tariant, podagogika negali pasitenkinti noi vicna proto spekuliacija, noi viena enpirine Datirtini. Mokslas, kuris reniasi indul- cijos metodu, turi būti atbnigtns dedukcijos išvadonis ir atvirkščiai. Taigi, induktyvus metodas turi būti at- baigtas dodultyvaus ir atvirkščiai. Doduktyvus turi būti papildytas indulktyvaus, kitaip tariant - kiekviona anali- zė turi būti pogristo sinteze ir turi būti atbaigta ann- lizo. Kiekvienas mokslas turi šiuos metodus, tik vieni jų daugiau naudojasi analitinių metodu /pav.elieperimncnti- né pedagogika/ ir vadinasi analitinis is nokslais, kiti mokslai /gconetrija/ daugiau savo objektus tiria sinte- tiniu metodų ir vadinasi sintetiniais mokslais. Yra moks- lų, kurie turi abu tuos metodus. toks yra bendrosios pa = dagogikos mokslas. Buvo jau sakyta, Kad pedagogika yra nor- matyvus mokslas ta prasme, kad ji stengiasi susekti ugdo- mojo veikimo normas, o gi ugdomojo veilino normas galina susekti tik pažinus jo medžiagą ir tikslus. Ir štai ,kada pedagogika tiria ugdowojo veikimo medžiagą, ji tuomet nau- dojasi annlitiniu arba induktyviu metodu, o kni ugdou- jan veikimui yra taikomi gyvenimo tikslai, tai ji nw- dojasi sintetiniu-deduktyviniu metodu/ nes tuonet jis nutoltu nuo realių ugdymo reikalų, nei viena til empi- rine patirtimi, bet amlitiniu-induittyviu metodu/, nes tada ji negali sudaryti ugdomojo veikimo nornos. Todėl vokietis Grünwaldas teisingai sako, kad grynoi dedulcty- vinė pedagogika galėtų virsti idealistine ur net utopis-

tine sistema, ogi pilnai induktyviné yra taip pat negali-

dst

ms pu vokietis Grūnwaldasi teisingai sako, kad grynai dedukty- vinė pedagogika galėtų virsti idenlisstine ar net utopis- tine aistema, ο gi pilnai induktyvinė yra taip pat negali- ma, Negi visi veikimo principai galima išvesti iš vaiko prigimties. Ugdymo mokslo indukcija turi teiti greta de-

dukcijos.

5. Pedagogikos mokslo reikšmė

Pedagogika mus Moko apie naujųjų kartų ugdymą ir jų ruošimą siekti gyvenimo tikslų. Ji kalba ne tik apie tai, koks yra naujosios kartos ruošimas, bet ir npie tai, koks jis turi būti. Tad pedagogikos reikšmė, rodos, tu~- rėtų būti pakankamai suprantama ir aiški, tačiau kai kas pedagogikos mokslą atmeta, nepripažindamas jai vertės nukléjime. Tas dažnai ntsitinka pou ας pedago gus ir vidutinės inteligenoijos tėvus. D... sako, kað bü- simasis žmogus auklėjamas ant kelių pas notiną, tačiau pasirodo, kad tėvų /ypač motinos/ intesyve meilė γηὴ-- kams dar nepamaino pačio auklė jino, atvirkščiai, ji go- li būti net kbkieeni nga ugdoma jar darbui, ni ji reis- kiana vaikų lepinimu, o ne jų uZgrüdininu gyvenimo sun- kenybéms. Yra neilė,kuri žudo, ir yra meilė, kuri išga- no. Joi pedagogika ir neturėtų praktinės reikšmės ugdo- majan veikimui, tai vis dėlto pedagogika tada turėtų ide- „linės reikšmės ir uenustotu Žmogaus dvasiai /teorinio/ naudingumo. Ugdymas yra savo rūšios nonas, reikalingas šalia gabumo ir prityrino. Ir juo sugebėjimas bei patyri- mns yra didenis, tuo ir ugdymo vnisini yra didesni, žy- mesni. Ogi pedagogikos mokslo teorija ir yra vims il- gy amžių Žmonijos patyrimas, moksliškai susistenatizuo- tas, sutvarkytas. Tatai gern pedagogui sulyginti savo pa~

tyrimą su kitų Žmonių patyrimu ir vortinginu pasitikėti-

; j Ap 4 a

= 19

moksliškai sutvorylta teorija, poronta dnugolio Žmonių patyrimu, noi laikytis sąmoningai ar nogigioningoi sutvar- sutvarkytos savo paties sustatytos teorijos ; kuri tuo ar kitu būdu yra neišvengiama jokiam pedagogui.

| Bo to, iš pedagogikos - gali būti dvejopos naudos, pirm ,ji palengvina asmeninio patyrimo įsigijimą, sutaupy- dama tuo nemnán laiko ir apsaugodama cuklėtinį nuo rizi- kingų auklėtojo bandymų, ο tiekdama ugdomojo veikimo pa- žinčių, ji skatina 6iti tvirčiau savo pureigas bei padeda lengviau nusi statyti Praktikos .Klausimuoso. Antra, peda- gogika pagroitiun ügdornjom,veikime pažangą, noloisdana podagogui užsnūčti faktinojoi ugdymo padėty jo, ir tiosia

. kelius į gorosnę ateitį. Pedagogika stengiasi sudaryti

"sistemą, kuri no tik moko kas yra, bot ir kws turi būti

ir todėl pateisina savo tikru vion ntoityjo. Büdana noks- liákni sistonatizuota sistonn ; pedngogikn įkvėpin ugdyto- jui planinguno ir tikslumo pedagogikos darbe. Tačinu roi- kia atsiminti, kad ninétaja ugdyuo roikšmę darbo toturi tik gora ir tikrą podagigikos teorijų, Bot dòl lnimės knd

"galimo apsirikti šia pasironkont kurią teoriją dar nogali-

ma noigti pačios podagogikos. Klaida ar tioso gali panoky- ti tio, kurio moka pasinaudoti istorija. Yra dar faktas, kad osann gery pedagogy ir dar noišėjusių podagogilios moks- lo teorijós. Įvyksta tai dėlto, knd pedagogikos toorija pati viona nora pnknnknm ugdonajam nasui. Ji. pododa igin- | tajan gnburui tikslingai išsivystyti ir polongiva praktiką. Kai Šių dviojų noturi, tai tan podagogikos tourija nesutci- kia noi viono, noi nntro, t.y. ji noduoda noi podagoginių gabumų noi įpmtino dirbti podagoginį darbą. Todėl ir pa- sitniko, knd asmuo, turis pakanimmuai pedagogikos toorijojo nusinoanyno, netinka praktinio ugdyno darbui, nos neturi gn-

- 15 = bum arba įpratimo ir atvirkščiai, esama Žmonių, netu- rinčių pedagogikos teorijos pažinimo ir einančių savo /pedagogo/pareigas visai patenkinami, kadangi jie turi arba tan tikro įpratimo, arba ta tikro sugebėjimo su- mnanuno ir t.t. Taip pat dažnai pedagogikos prai-tika ga- IL papildyti asmeninę intuiciją /'.iesos nujiautinas kuris ypač žymus pas moteris / bei savotiškos susidėję šeimos, visuonenós ir aplinkybių tradicijos. Tačiau ši- tie pedagogo pažymiai dar geriau pagerėtų bei praverstų jei ΤῊΝ susipažintų su pačia pedagogikos teorija,lurioje gauną atbaigim, savo sunnnunnus /sugebėjimams/ bei įpra- tinnns. Patsai ugdymas lieka visų pirma tam šikna nenas ir kaipo tbksai reikalauja sugebėjimo pritaikinti prie- mones tan tikran tikslui, ο gi šis sugobėjimas didėja su žinojimu. Dėliai to ugdymo tikroji monu yra teoreti- nis ir praktinis pėdugoginių Žinių suderinimas.Tarp teo- rijos ir. praktikos turi būti nuoseklus ryšys, nos nors ir sakona, kad gera teorija yro praktiškiausias dalykas, bot geriausias teoretikas dar nėra gérinusiu praktiku, nos teorija bo praktinio patyrimo lioká tusšia spokulin- cija. |

4. Podagogikos suskirstymas. Podagogika, kaipo praktikos mokslas, jau buvo nu-

rodyta, kad yra netikslu skirstyti teorijos ir praktikos dalinis, Tari amosios dalys yra no kas kita,kaip tik bon- droji ir spocinlicji podngogika. Bendroji pedagogikos dalis suinn į savo visus dalykus, kurie įcina į spociclią- ją dalį, tačiau turi bondros dalios visions jos skyrinns, Ji tatai priklauso nuo spooinliosios pedagogikos da- lies ir suina į savo visa tai, kas nuo pastarosios

lieka, Todėl, norint sudaryti jos turinį, roikia pirma

= 14 =

nustatyti specialosios pedagogikos objektus. a/-Ped. gogikos suskirstymo principas. |

Skirstaut objektus rcikia atsižvelgti į objekto ypatybes. Pedagogikos mokslo objektu yra žmogaus ug- dynas tikslu paruošti jį gyvenino tikslams. Norint šitam tikslui paruošti, reikia skaitytis su visais gyvenimo uždaviniais, kurių yra tiek, kiek yra paties gyvenimo sričių. Tutai ir ugdymas , juo jis bus dides- nis /pilnesniS/, tuo daugiau apins jis gyvenimo užda- vinių. Tačiau nuns šiuo tarpu rūpi bendriausieji Zno- gaus gyveniuo uždaviniai, atatinką trims Zuogaus gy- venimo pagrindinėms sritims: 1/prigimčiai, 2/kultūrai, ir 3/religijai. Taigi, esana trijų gyvenimo sričių. Kiekviena Siu sričių, kildama iš apačios į viršų, vis įgauna naują pradų, reikalingą ir ypatingų ugdymo prie- monių. Ugdymas: tatai; pagal šias tris gyvenimo sritis ir suskirsto i l/ugdyma fiziniams reikalams, 2/ugdymą, kultūros reikalams, 2/ugdyną4 religijos reikalams.

Pirmojo ugdymo materialus pagrindas yra ganta,autro jo- Žmogaus prigimzis ir trečiojo- dieviškoji viršū- nė. Rusas Geršonas pedagogikos suskirstymo principu ima šias tris gyvenimo sritis, tuo būdu jis ugdymą, skirsto pagal uždavinius. Tačiau taip daryti yra netik- slu: viena, kad yra neteisėtai apkarponas patsai ugdy-' mas ir antra, kad religija yra įglaudžiama į kultūros sritį. G.rsonui tatai tenka neigti fizinį ir religinį lavinimą kaip tokį. Religija, be to, pas jį įgauna &ntropomorfizmo žymes, nes jis atpalaiduoja nus die- viškojo prado, kuris kultūroj netelpa. Grįžtant prie "pirmesnio ugdymo suskirstymo, tenka jis atatinkamai įvertinti: pirmąjį fiziniu lavinimu, antrąjį kultūri-

niu lavininu ir trečiąjį religiniu auklėjimu

- 15 -

Be to, kultūrinis lavinimas turi dar tris veilimo sri- tis: l/teoring, 2/prakting ir 3/estetinę.

Teorinis kultūrinis lavinimas liečia žmogaus pro- tą ir gali būti pavadintas protinimu, praktinis lavina valią ir gali būtį pavadintas dorinimu, gi ostetinis lavina estetinius žmogaus sugebėjimus ir vadinamas este- tiniu. Tuo būdu susidaro penkios ugdymo sritys: l/fi- zinis mankštinimas, 2/protininas /aidaktika/, 3/dori- nimas, 4/estetinimas ir 5/religinimas. | b/ Specioloji pedagogikos sistema .

Pagallaul:šči au minėtus penkis ugdymo uždavinius /sritis/ ir specialiosios Pedagogikos sistemų sudaro:

l. Fizinio lavinimo mokslas. 2. Protinimo mokslas. /didaktika/ 3. Dorinimo mokslas /doriné pedugogikas/ 4. Estetinino mokslas. 5. Religiné pedagogika /religininns/. c/ Bendroji podagogikos sistema.

Be išvardytųjų klausinmg, kurie sueina i specia- li4ją pedagogikos dalį, liekn pedagogikai dar bendrų dalykų, kaip klausimai, kas yra auklėtojas /ugdyuo sub-

jektas/, knas yra nullétinis /ugdymo objektas/, kokie yra pedagogikos tikslai, uždaviniai, pareigos, veiksmai,

lytys ir lita? Tuos visus klausimus riša bendroji ροᾶς- gogikos dolis, kuri tuo būdu sudaro Šiuos į;vedumosios dalies punktus:

++ Ugdymo suvolu ir guvybés.

2. Ugdymo tikslai, vertybės, uždaviniai pareigos

2. Ugdymo objektas arbo auklėtinis.

4. Ugdymo veilrsmni ir Voikójui.

5. Ugdymo lytys. | |

6. Ugdymo pagrindiniai principai.

ος

5. Bibliografiniai nurodymai | l.06ttler. "System der Pädagogik" 2.Krieg-Grunwald. "Lehrbuch der Pädagogik"

3.Rein. "Pädagogik in systermntischer Darstellung".

, 4. Poulsen. "Padagogik 5.Griūnwald."Phylosophische Padagogik"

6.*auscaer. "Teoretische Padagogik u.nllgemeine Didaktik.

7.Rein."Encyklopädisches Handbuch der PAdagogik" ..Roloff. "Lexikon der Pädagogik" 9.Grunwald. "Pädagogische Psychologie".

10.Viheme. "Grundfragen der Phylosophio u,Füdagogik

ll.Vilbois. "La nouvolle eduontion". 12.Gessen. "Osnovy pedagogiki 13.Villminn. "Didaktik als Bildungslehroe*

BENDROJI _PEDAGOGIKA | Planas . . I. Ugdymo sąvoka ir savybės. l/Ugdymo sąvoka, 2/Ugdymo savybės II .Ugdymo tikslai, vertybės, uždaviniai ir pareigos "III Mitorialinė priožastis arba ugdymo objektas.

TER Ugdymo sąvoka ir savybės.

1/Ugdymo sąvoka.

o Naujai gimęs žmogus ne veikiai tinka gyvonimo tikslams

„Taip Žmogaus gimimo ir jo paruošimo uždaviniams esti '"sposnis ar ilgesnis brendimo laikotarpis, kas porcina nuo Žmogaus gabumų, uždavinių ir k. Tumo lnikotarpy- “ge žmogus osti priklausomas nuo kitų.. Juo aukštesnė "būtybė, tuo ilgesnis brendimo laikotarpis. Juo aukš- tesné kultūra, juo ilgiau trunka šis naujų kartų ruo- šimas. Ir dar, juo bręstančioji iarta labiau sąmonė- ja, tuo jai yra reikalingesnė senosios kartos pagalba Tačiau, δὲ pagalba turi vesti naująją kartą prie.

„laisvo opsisprondimo ir darytis jai vis noroikolin-

trunm-

- 17 >

gesné artinantis brendimo laikotarpio galui. Taigi, tarpusaviuose dviejų kartų santykiuose yra suaugusios kartos veikimas į nesunugusia tiklsu ja parengti gyve- nimo uždaviniams,

Ir čia gaumme Šią ugdymo aptarti, reikalingą dar tolimesnių paaiškinimų. Ugdymas yra sąmoningas bei tiks- lingas suaugusios kartos veikimas ir nosunugusią tikslu vesti ją į fizinį bei dvasinį subrendimą, reilnlingą gyvenimo tikslams atsiekti. Šioje aptartyje nesunku yra įžvelgti visos keturios kultūros priežastys. Suaugusio- ji karta čia reprezentuoja vykdomąją priežastį; πε sunugu- sieji materialinę priežastį, pats subrendimas cina for- molino priožastimi, o gyvenimo uždavinių atsiekimas yra siokiamioji priežastis. Šalia šių ronliu priežasčių yra dar viena idealinė arba cksemplorinė priežastis = tai tasai idonlas, kuris idealiu būdų vadovauja ugdymui, Ir tikrai, tasai supratimas, kurį auklėtojas turi apie gyvonimo idenlą, atsilicpia i ugdymo pakraipą.

n/Ugdymo objektai. Ugdymo objektas yra dvejopas: l/subjektyvinis ir Z/objektyvinis. Subjoktyviniu objektu yra sunugusioji karta, o objektyviniu - tebeauganéioji, bręstančioji. Kalbant vienaskaitoje, subjektyviniu ug- dymo objektu yra auklėtojas, gi objoktyviniu yra auklétie nis. Ugdymo veikimo subjektu yra suaugusioji karta =- auklėtojas, ugdymo veikimo objektu yra ΘΝ karta - auklėtinis.

b/Ugdyno savybės. Ugdomasis veikimas suponuoja, kad suaugusios kartos veikimas į nesunugusia yra l/roiknlin- gas, 2/galimas, 5/sąmoningas ir 4/tikslingns. Vaikas paliktas sau vienas neišsilailytų. Jis yra bejėgis fi- ziniu, doriniu ir protiniu atžvilgiu: Fizinė jo nogalė As oo virmame jo gyvonimo laikotarpyje, Ind jis esti visai silpnutis ir reikalingas stropiausios pašali- nės Ža Bet ir kick paaugęs jis teminta kitų darbu: Procine jo negalė ypač žymi vaikystės nnZiui.

Jis nemoka kalbėti, nieko nežino, visko turi būti moko- mas, nurodcmas. Ir protiniu atžvilgiu jis pasilicosuoja nuo pirmosios negalės 18-20 metu. Panugęs prodocn uu protiniai lavintis. Bet čia apsirciškia jo doriniai silpnumai. Vaikas čia nuo aklų instinktų, goism, ir noprotingų pulinkimų mišinys. Reikia tad seugotojo, kuris lavintų jo įpročius ir padėtų jam atsispirti nepanntuo-

Aa

tiems palinkimans. Ypač toi sunkina, kad jame trūksta protinio subrendimo, Todėl tenka pavartoti moralinė pricvarta, kuri ugdyme ym neišvengiama. Pripuolamie-

ji gyvenimo iproóini retai gali privesti prio laisvo protingo npsisprondimo. /Roussenu, Tolstojus/.

Tėvai, kurio nesirūpina vaikais, susilaukia iš jų daž- „nai tik gyvenimo žaislų. Vailkai yra nolaisvosni už tuos, kurie turi nusistatyti gyvonimo tvartą, nos jie yra mè- toni jų instinktų. Prižiūrini vaikai tanpa protingai pa- lenkti svotimai valiai, nopriZiürini, tampa žaislu pri- puolar gyvenimo voiksnių itoLoje. Pirmieji gali valdyti savo ir įpročius, antrųjų gi topinas laisvu ir sanonin- gu daug sunkesnis, nos pateonka į nopanatuotu įpročių įtaką. Tiosa, ugdomasis veikimas gali užmesti vaiko iniciatyvą, bot tai dar nerodo, kad pripuolana gyvoni- no įtaka yra gorosnė. Ugdymo reikalinga Laikyti tan tikrą ribą, Juo mažiau yra auklėtinis protingas ir laisvas, juo didesnė. turi būti auklėtojo pagalba; ir atbulai, auklótiniui vis. lnbiau bręstant ir sanonejant darantis lnisvosniu, aul:lėtojo prievarta ir pagalba turi mažėti. Nopateisinamą, joi ugddonoji priovarta yra di-

" desn už auklėtinio sąmoningumą... Taigi, ugdyzas yra roikn. - lingos, nos naujoji karta nesugeba atlikti savo uždavinių. Ugdymu negalimas ntsierti viso, kas pageidaujama. Jis „nesukuria nnujuZrnognus gaburų nr-gnliu, juo tegalins išvystyti tni, kas yra gėro Žmogaus prigintyjo, jo ga- léso, palinkiruose, gaburnuose ir nustolbti piktą, kuris parn£u vis poroina į įprotį. Ugdymas tatai roiškin žmogaus fizinių ir dvasinių galių išlėlimą iš potonoi- Jos į aktą, kuris nuklétiniui padeda subręsti ir pra- "žydėti savo galinybėso. Ugdymas tan tikru utžvilgiu

yra aukštesnės rūšies kūryba, nes jos objektu yra pats žmogus su savo noi&natuojnuonm gniinybén ir noribotu lavinimosi protu. Tačiau ugdymas kaipo lürybas yra apribotas išviršinėnis ir iávidinéris aplinlybėnis.

α/. Išvidės ugdyuo ribas stato auklėtinio prigirr tis. Ji nnZiou ar daugiau esti apdovanoto ivnirionis galinybėnis, mažiau ar daugiau gabi, noranli. Taip pat ugdymą apsunkina pavoeldéjirni, kurie turi tondoncijos visada pereiti į aktą. Igintioji polinkiai yra nažiau apriboti dorinino normonis ir nuklétiniui δία sunkiau apsispręsti. Tačiau pats ugdymas Šiuo atžvilgiu įgauna

- 19 =

daugiau aktualumo, nos jis turi palengvinti aullėtinio apsisprondina. Išvidinęs ugdymo ribns stato ir apribo- tas brendimo laikotarpis. Jo nopailginsi. O juo groi- čiau yra subrondino motas, tuo sunkiau ugdyti; Šia jau porcina į ugdymosi arba laisvą auklėtinio snvistovuna&.

b/Išviršinos ugdymo ribos stato Šciryna, visuomenė, natericlus būvis, kultūros lnipsnis. Ugdymas sunkėja, kai esti nonominlios ğoirynos gyvenimo sąlygos,palyla skurdas, pasunkėja aplinkurios dora, smunka kultūra, silpnėja roligingunns. Tačiau nors ir ribotas, ugdymas yra galimas, nos naująją karta roikia vesti į fizinį. ir dvasinį subrondina. Naujoji kartų jo tiesiog reika- lauja. Tuo atsako nuklėtinių toisės būti ruošianiens iš pusės tų, kuric jau pasiruošę. Ogi Ši jų teisė už- dedo sonajai kArtai prievolę ugdyti. suo prievolės se- noji karta negali būti paliuosuojana. Tėvai, jau vien dėl to, kad gindo, turi vaikus ugdyti. Šią prievolę jio gali perleisti kitiens, tačiau atsakomybė už ugdy- Πο pasekmes tenka tėvams. Visuouené nopaliuosuojnua nuo ugdymo nokykloso, tik čis ją reprezontuoja mokytojai -= Ugdymo toisé yra pagrindu ugdonajai valdžiai. Ugdytojas turi toisės valdyti auklėtinį, ogi šis jon paklusti. Tačizu ugdomoji valdžia turi būti ntronto i uoralį autoritetą, jos osrig ir ribas nustato ugdymo tikslas, ją noruuoja ugdyro uždnvinini. Haujajsi kartai vis la- bim bręstant, ugdonoji valdžia turi vis mažėti ir đa- rytis neborcikalinga. Pasitikėjinas autoritetu aukléti- nyje reikia paleisti jo laisvu ir sąmoningu apsisprendi- nu. Daugelis auklėtojų ir tėvų to nesupranta ir jas per- žongia,tnikydani tą pačią priovarta ir subrendusi aig ir vaikans, iš lo susidaro nesusipratimų ir kova. Toji psichikos revoliucija ntslügsta tik vėliau ir autori-- totas virsta laisva pagarba: Taigi, nogalima ugdonosios valdžios griežtai lailyvis, kp negalira ir bo jos ap- siciti. Notiksliai ją vartojant, pirmu atvėju i$áaukia- nas Baklotiniusas pasipricšinirmms, antruoju — paliekani jie snvo apsileidimmi, ne stropumui. Tačiau pats ug- donasis voilkinns boi ugdouoji valdžia yra galimi, nos to reikalauja auklėtinio prigimtis.

Sgnoningunas boi tikslingunas,faüktinga senosios

kartos įtaka, jaunajai yra didelė vien por difüzijos

-20> dėsnį . Tačiau jeigu ši įtara yra nesąmoninga, tuomet ji yra pripuolama. ir gali būti kenisuinga. Ugdymas

„yra perdaug painus, kad jis būtų galima atlikti be sa- moningumo ir tikslingumo. Gyvuliai savo vaikans turi tik faktinos įtakos, jie visa tėvų mokslą paveldi ins- tinktu ir pamėgždžiojimu. Laukinės tautos savo vaikus jau ugdo, kiek sugeba ir randa reikalo. Jų ugdomoji "sistema yra tradicijos. Faktinoji įtaka čia ina vir- ὅν ir gyvenimo aplinkybės turi daugiau reikšmės, kaip μα. bei tikslingas tėvų nsistatytas. Kultūrin= -gose ο itaka penina i sąmoningą bei tikslingą ugdymą, peces pedagogine sisteng. Instink-

: tais „tiosa, CE CM "nemaža įtakos turi IT ablinkuma,

l KE HRS pagrindinės reikšmės turi sąmoningas bei tiks- lingas ugdymas. Kultūringose tautose kultūringuno laips- "nis ir kultūros pažangos greitis galima matuoti seno- "sios kartos sugebėjimu ugdyti, ο gi ugdant naująją kar- tą pagal racionalę ugdymo sistemą, kyla ir kultūra.

"Iš šio fakto galima vesti pritaikom išvadų ir lietu- vių tautai. Vienintelis kelias į kultūrėngąjį pasaulį yra vienas kelias: naujosios kartos racionalus ugdymas.

Iš to kas pasakyta, seką išvada, kad ugdymas turi būti sąmoningas bei tikslingas, nestii: taŭa jis.

, sėkmingas ir naudingas. Tai trečioji sąvybė, kurios

svarstymų ir baigiamas šis pirmosios pedagogikos skyrius.

II. Ugdyno, tikslai, vertybės, uždaviniai ÀT pareigos. 1/Bena osios ugdetiojo veikimo pargėzos a/Ugdymo „auklėjimo ir lavinimo sąvokos.

Ugdymas, auklėjimas ir lavinimas — yra artimos, . bet nelygios sąvokos. Vokiečiai auklėjimą vadina Erzie-

hung, prancūzai — education, kuris jiems reiškia ir

BA ei

ugdymą, ogi lavinimui išreikšti jie vartoja žodį Bil- dung, prancūzai = formation. Mūsų sąvoka ugdymas sui- ma į save ir lavinimą ir auklėjimą. Iš čia kyla klausi-. mas,- o gal ugdymą suskisrstyti į nuklėjimą ir lavini- mą? Bet tam reikėtų, kad Bios sąvokos vieną kitą iš- skirtų ir išsemtų ugdymo turinį. Vienok taip nėra. Auk- lėjimas στὰ ugdomasis veikimas, kuriame pagrindinės reikšmės turi moralinis /dorinis/ momentas, ogi lavi- nimas yra ugdonnsis veikimas, kuriame pagrindinės reikš- mós turi protinis momentas. Tšnuklėtas žmogus yra tas, kuris yra gavęs tvirtą dorinį pagrinde į savo valios pajėgą, įstengia valdyti save visame gyvenimo plote, neišskiriant net viršutinio padorumo. Išlavintas žmogus yra tas, kuris ym gavęs tvirtą intelektualinį pagrin- dą, kuris duoda jam galimybės laisvai orientuotis kul- tūrinio gyvenimo klausime, turint tam tikrą eruducijos minimumą. Aukléti ir lavinti žmones dnZnni suprantami ir kitaip. Išauklėtas vaizduojamasi, kaip padorus žo- gus, išlavintas — kaip eruditas. Bet pirmuoju atveju „vadinamasis padorums, antruoju išsilavinimas yra tik išviršiniai išauklėto ir išlavinto žmogaus momentai, kurie dar nereiškia nei doros nei /erudicija/ mokslin- gojo išsilavinimo. Padorus žmogus gali būti nedoras,

ο eruditas gali būti nelavintas. Atvirkščiai, išauklėtas Žmogus turi būti ir doras ir padožus, gi išlavintas turi būti išsilavinęs ir turįs 6rudicijos. Auklėjimas ir lavinims atatinka dviem protingo žmogaus savybėm: auklėjimas turi atatikti valiai, lavinimas ~ protui. Šalia valios ir proto pas Žmogų dar yra fizinio gyveni- mo sritis,kur glūdi fiziologiniai emocionalės apreiš- kos, pareinančios nevien nuo proto ir valios. Taigi, šalin auklėjimo ir lavinimo ym dar fizinis monkátini- mas arba lamdymas, kas nėra nei aullėjims, nei lavi- nimas. Rocionalinis fizinis ugdymas turi vesti Žmogaus kūno gyvenimą aukštesnio gyvėnimo linkui. Tuo būdu

jis yra ir auklėjams ir lavinamas, bet kartu ir skir- tinas nuo jų. Auklėjimas ir lavinimas reiškia ugdymo plėtotę, todàl gali kilti klousimns, kaip pavadinti estetinimą ~ auklėjimu ar lavinimu? Relingigumą galime pavadinti auklėjimu, nes ym dorinis momentas, ο dėl estetikos ginčijamasi. Subjelttyvistoi estetikos srity- je ėstetūką linkę vadinti auklėjimu, gi objektyvistai-

lavinimu. Estetinimas yrn arčiau fizinio mankštinimo ir todėl tiksliau bus jį pavadinti lavinimu. Iš to, knas pasakyta, aiškėja, kad auklėjimo ir lavinimo sąvokos neišskiria viena kitos. Paskutininis laikais net ima- ma kalbėti apie. lavinamąjį auklėjimą. Auklėjimas ir lavinimas išskiria til: dvi sritis, sueinančios turiniu. Taigi, ugdymo negalima skirstyti į auklėjimą ir lavinimą. "Netikslu taip pat, kaip kai kurie vokiečiai daro, skirstyti pedagogiką i Bildungslehre ir Unterrichts- lehre,pastaroji reiškia diduagtika. Reikia pažymėti, "kad ji yra tik pedagogikos sistemos dolis. Jie mano, kad auklėjimas ir lavinimas iš ugdymo išskiria tik tas mintis, kuriose vyrauja iš vienos pusės dorinis,j8 kitos protinis elementas.

b/ U ο pareigos,

Auklėtojui privalu išvystyti auklėtojo suge- "bėjimą, o iš kitos pusės perduoti jan pedagoginių gėrybių. Sugebėjimas yra formuojamas sužadinant auklėtinio prigimtį ir vystant jo kūno ir dvasios galias, gi pedngoginės gėrybės tarnauja turiniu, papildančių sugebėjimą, kaipo tam tikrą lytį. Pa- gal tai ir susidaro dvi ugdymo pareigos: 1/auk- lėtinio galių išvystymas /tai bus fomalinė ugdy- mo pareiga/2ir pedagoginių gėrybių suteilimas /tai bus materialinė ugdymo püreign/. | ο Išvystomojį arba forualiné pareiga sudaro sub= .Jjektyving ugdymo pusę. Perteikiamoji, materialinė arba objektyviné pareiga lavina jo protinės ga-

Alias, knd jis galėtų pasisavinti objektivuotą Zi- ' niją, sumaniai naudotis jos nurodymais ir sava- rankiškai jų plėtoti. Duodant persvaros fornoli- nei /išvystonajai, sübjektyvinci/ pareigai, gau= nomas yrà pedigoginis formalizmns, kai auklėti- niui permaža suteikiama sistematingni sutvarkytų mokslinių pažinčių, gi atvirkščiai- duodant por- ^ $varos materialinoi /pnteikionajai, objeltyvinei/ pareigai, gaununanns didaktinis materializmas, ku- ris susideda Žinių portoilinui, knipo darbo mokyk= la /ton buvo didaktinis fornaliznas, gi óin-di- daktinis natoricliznas/. Taigi, tonkinantis proti- nių galių išsivystynu, gaunamas didaktinis fomclia-

mas, gi tenkinantis vien žinių tiekinu, gaunanas. didaktinis nütérializnas. Tik taip darona Šių dvie- jų pareigų proporcija yra teisinga /nornali/ poda- gogikos lytis. formliniu atžvilgiu. |

Auklétinis yra prinityvi žmogaus būtybė, turin- ti savyj iš prigimties uZuonazgoj daug visokių ga- lių, gabumų, palinkimų, glūdinčių pretenzijos sto- vyje, kaipo gantoj punpurélis. Visa tai reikalau- ja tobulo išvystymo, kad ugdynas pasiektų tikslą ir kad auklėtinis liktų pilna ir harmoninga asne- nybė. Taigi, formaliniu atžvilgiu, ugdynas yra auk= lėtinio galių išvystynas,pareinąs nuo aplinkybių,

akstinų, palankių sąlygų, kliūčių ir .t.t.Tų ga- lių išvystynas cina fiziologijos, psichologijos ir biologije dėsniais, kurių auklėtojas nepakeis, tik ugdymu galima sudsryti arba palankių išsivys- tyuui akstinų- tai pozityvus išsivystymo momen tas, arba gali pašalinti kliūtis, tuomet bus noi- ginamas išsivystymo momentas. Šiuodu nonentu suda- ro dvi ugdymo pareigas: l/skatirimą ir 2/drnaus- ninguna. Taigi, išvystomoji pareiga reiškiasi skatinimu ir drausningunu. Skntininas yra teigia- nassis. drausmingunas— noigianasis Monentas. Sin tininas stengiasi teigiamuoju vykdymu išvystyti Énognus galias, stengiasi sužadinti savarankiš- ką Žmogaus galių veikimą, patiekti jons maisto, jas vesti kurianuja pakraipa. kai, pav., molyto- jas, idoniai sutvarkęs pamokas turinį, stengiasi sužadinti savarankišių mokinių protaviną ir tuo pačiu suima visų ju dėnosį ir voda juos į pasista- tytąjį tikslą, galima pasakyti, kaq jo einama tei- gianojo skatinimo keliu. Atvirkščiai, neigiamas būdas vadinamas drausaingumu, kuriuo vadovaudaiia= sis mokytojas stengiasi draudimu bei baudimu pa- ánlinti visas kliūtis, kurios gali būti, lavinant žmogaus proto galias. Juo gorinu yra sutvarkyta teigianoji skntinino pareiga, tuo mažiau tenka naudotis neigiamojo drausninguno pareiga, nes geras skatinimo metodas jau pats drausnina auklėtinį įšvidiniu būdu bc išviršinio drausninino priemonių

-- 24 - Taigi, joi tarp išvystonosios ir porteilminosios „ugdymo pareigos privalu, kaip sakyta, išlaikyti pu~ Sinusvyrn, thi tarp skatinimo ir drauminimo turi Ἢ „būti išiailytas priešingas santykis; Čia privalu vi- guonot stengtis teiginanojí pareiga plėstis neigiamos pareigos sąskaiton ir dargi rūpintis, kad drausminimo pareiga, išviršiniai paronta nornlino prievarta,pasi- darytų išvidinė, paronta laisvu npsisprondinu, įsitiki- nu. Drnusninino pareiga mažėja, didėjant skatinino dar bui t. y., Καὶ slatininas virsta aullėtiniui nrti- . hiausia priemone jo iósivystynui. Vienok podng0- "gos negali npsiciti bo druusminimo noi išviršinė- so nei išvidinėso ugdymo aplinkybės r Pirriuo ju at- voju turine išviršinę ugdymo drausmę, antruoju- iávidine. Išvadinei ugdymo drausmei tenka žiūrėti, kad blogi polinkiai aeišbujotų, kad žemesnieji rei- kalnai neviršytų aukštesniųjų, žodžiu, neduoti per- svnros Zonosnoi aukštesnio prigimčiai. Išviršinė gi drausmė kuri kovoti su aplinkybonis. Taigi, neigianoji drausnininc pareiga privalo būti atvirkščioje proporci- jojo su teigianąja siMtinij:o pareiga. Tik skatinimo sistemą su kai kuriais koroktyvais gali būti tinkama ugdymo siston. iávystonoji skatinimo pareiga naudoja-

si trinis priemonėmis, būtent, l/pratiniuu, 2/panoki=

niru ir 53/įkvėpinu. Pratinimns susidaro pastoviu ipro-

ὅλα. Pratiniju stengiamasi auklėtinio polinkiai per- vosti iš potencijos į aktą, sudarant jane gorų ipro- Šių, kurie būtų tvirta atrama tvirtan būdui. Gi ipro- . tis tëra tik tada geras, kai jis turi ne tik toiginna turinį, bot kai jis sąmoningas ir suprantams; tuo atveju jis virsta nuojatino ypatybė. Tokiu būdu įpro- čiai nėra aiškinami ponokininu. Pauokininu auklėtinis pratinams, kada jo sąmonė jau gali priinti sutarinus, ir jis gali suprasti apie solidarumo jausių pilnurą, apie visuomenės išauklėjino svarbumą ir t.t.Taigi pamokininas šalia įpročic suteikia atatinkano sęmonin- guo. Įivėpiras atbnigio pastovų boi sąmoningų, nusitoi- kirą irodaro jį reikšmingą ateičiai. Ikvoepinos turi įteikti auklėtiniui pastovios linkrós atatinkanai να” duotis gornis principais būsinajan savo gyvonine ir

ir pačioje visuomenėj, žodžiu, jo gyvenimo orienta- cijoj. Jis turi nustatyti auklėtinį protingai napsi- spręsti, atsidūrus jam kritingose problemose. Ikvé- pinas yra todėl lyg ugdomoji sugestija /įtaiga/, ku- ri kartais būna tvirta tuo, Kad labiausiai įtikina ir išvidiniu būdu priverčia auklėtinį taip ar kitaip el- | gtis. Tikra pedagoginę vertybę sudaro toksai pastovus nusiteikimas arba dispozicija /pastovūs