PROF. ST. ŠALKAUSKIS

ATEITININKŲ IDEOLOGIJA

PASKUTINIŲ LAIKŲ FORMAVIMOSI VYKSME

ŠV. KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS Nr. 541 KAUNAS O S ABS METAI

šV. KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS Nr. 541

PROF. ST. ŠALKAUSKIS

ATEITININKŲ IDEOLOGIJA

PASKUTINIŲ LAIKŲ FORMAVIMOSI VYKSME

EAUNAS LV, ABS a MELIA

Nihil obstat. Praelatus A. Dambrauskas

IMPRIMATU R. Datum Kaunae, die 20. VI. 1932 anni.

C. Šaulys, Vicarius Generalis, (L. S.) Praelatus S. S.

35897 ,

Nr. 1460

OAS

„Šviesos“ spaustuvė, Kaunas, Jakšto g. Nr. 2

Pratartis

Ateitininkų ideologija penktame organizacijos gyvavimo penkmetyje yra jau tokia idėjų visuma, kuri negali būti vienu pažvelgimu aprėpta ir pasisavinta. Jau vienas tik tas faktas, kad ateitininkų ideologijos pagrinde glūdi universalinė katalikų pasaulėžiūra, padaro tai, kad ši ideologija giliausioje savo esmėje ir išsivystyme nėra apribota nei į platumą, nei į gilumą, nei į aukštumą. Vadinasi, nežiūrint į tai, kokia yra aktuali ateiti- ninkų sąmonė ideologinio susipratimo klausimuose, jų ideologija, atremta į katalikiškąją pasaulėžiūrą, kuriai sudaryti dirbo ištisi amžiai ir nesuskaitomos žmonių kartos, principialiai yra neišse- miama savo turtingumu: ir tolimesnės pažangos galimybėmis.

Antra priežastis, kuri didina ateitininkų ideologijos sudė- tingumą, yra reikalas pritaikyti universalinę katalikų pasaulėžiūrą prie vietos ir laiko aplinkybių. Ateitininkai gyvena Lietuvos krašte, sudaro lietuvių tautos dalį ir dargi gyvuoja XX šimt- metyje. Universalinė sudėtinga pasaulėžiūra, pritaikyta prie šių konkretinių aplinkybių, sudaro sudėtingus sintetinius nusista- tymus, kurie nėra paprasto primityvumo padaras. Šituose nusi- statymuose pasireiškia arba bent privalo pasireikšti ilgos tradi- cijos, dideli kultūriniai laimėjimai ir kilnios religinės intencijos. Žodžiu tariant, ir nusistatymai gyvenimo statomuose konkreti- niuose klausimuose yra katalikams subtilūs ir sudėtingi dalykai.

Dauguma eilinių ateitininkų nė nespėja net, kiek svarbu ideologiniai ateitininkų klausimai tinkamai išspręsti akivaizdoje iš vienos pusės universalinės katalikų pasaulėžiūros, o iš antros pusės — tų konkretinių gyvenimo aplinkybių, kuriose ateitinin- kams tenka gyventi. Juk yra aišku, kad čia negali būti įžeista nei katalikiškoji pasaulėžiūra nei normali gyvenimo eiga. Nusidėję katalikiškajai pasaulėžiūrai, ateitininkai negalėtų pretenduoti į katalikiškosios jaunuomenės titulą; apsilenkę su teisėtais gyve- nimo reikalavimais, jie savaime būtų išbraukti iš gyvenimo.

T 22

Taigi iš vienos pusės ateitininkų ideologijos sudėtingumas, o iš antros pusės teisingo ideologinio jų susipratimo bei nusista- tymo svarbumas reikalauja iš jų ypatingo susirūpinimo ideolo- giniais klausimais ir atsidėjimo ideologinėms studijoms. Tuo tarpu iki šiolei nėra dar nė vieno veikalo, kuris maždaug pilnai apimtų jų ideologijos visumą, kad ir tame netobulame stovyje, kokiame ji šiuo metu yra. Tą trūkumą šio rinkinio sudarytojas "tikisi bent iš dalies užpildyti.

Jam teko kiek specialiau padirbėti ateitininkų ideologijos srityje, einant, taip sakant, pašauktuoju savo palinkimu. Jis su pamėgimu dirbo šitą darbą ir dabar tik gailisi, kad leido save guo jo atitraukti prie labiau praktinio vadovavimo darbo, kuris netiko nei išvidiniam jo pašaukimui nei silpnoms jo jėgoms. Šitas nukrypimas tikriausiai bus žymiose dalyse kaltas, kad ateitininkų ideologija tegali šiuo metu pasirodyti vien tik gana žalios me- džiagos išvaizdoje, bet ne susistemintu ir sukodifikuotu pavidalu. Laukti, kol tokiu pavidalu galima būtų paleisti viešumon ateiti- ninkų ideologija, gal, reiktų dar gana ilgai, juo labiau, kad nepa- darius menkos pradžios, negalima tikėtis ir geresnės ateities.

"Į šį rinkinį įėjo ne tik grynai asmeniški rinkinio sudarytojo raštai, bet ir tie mažiau ar daugiau oficialūs sutelktiniai aktai, kurių projektavime ir redagavime jam artimai teko dalyvauti. Prie aktų, į kuriuos rinkinio sudarytojas neturi autoriškumo teisių, visų pirma priklauso visi aktai, įėję į antrąjį rinkinio skyrių, įvardytą „Oficialioji ateitininkų ideologija“. Šiame skyriuje pir- muodu skirsniu, išplėstoji ir sutrauktoji ateitininkų principų bei pareigų redakcija, sudaro, taip sakant, įstatymo leidžiamojo or- gano, būtent, Reorganizacinės Palangos Konferencijos, aktus. Einą toliau keturi Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos atsišaukimai yra taip pat oficialieji ateitininkų organizacijos aktai, nors ir sudaryti vykdomojo vadovavimo tvarkoje.

Tarp neoficialiųjų aktų yra tik du, į kuriuodu rinkinio sudarytojas neturi autoriškumo teisių, t. y. „Romuvos pradmens“ pirmajame skyriuje ir „Bendroji Politinio Centro Ideologija“ tre- čiajame skyriuje. Šitų dviejų aktų svarstyme ir redagavime yra dalyvavęs ateitininkų sendraugių būrelis, kuris buvo net susior- ganizavęs į Romuvos Draugiją, kuri dėl savo neveiklumo yra jau dabar susilikvidavusi. ,,„Romuvos pradmens“ pirmoje savo redakcijoje buvo suformuluoti 1918-1919 m. Šveicarijoje be są-

a 1

ryšio su ateitininkų organizacija. Radę paskui pritarimo rinktinių ateitininkų sendraugių grupėje ir naujai pataisyti, jie yra įgavę didesnės ideologinės reikšmės ateitininkų gyvenime. „Bendroji politinio centro ideologija“ buvo tos pačios sendraugių grupės apsvarstyta ir pataisyta, kaipo grynai teorinė platforma, kurioje, grupės supratimu, galėtų sueiti didžiausia katalikų dauguma, ir iš kurios katalikai neturėtų išsilenkti politiniame savo veikime. Šitas ideologinis aktas turi todėl grynai idėjinės reikšmės ir jokia prasme nėra surištas su organizaciniu ateitininkų gyvenimu. Tas pats reik pasakyti ir apie anksčiau paminėtus „Romuvos prad- menis“. Jei jie rado vietą pirmajame skyriuje tarp „Paruošiamųjų ideologinių formulavimų“, tai vien todėl, kad jų dvasioje buvo parašytas autoriaus straipsnis „Ateitininkų principai bei pareigos“, kuris paskui patarnavo platesniu pagrindu, ant kurio galėjo susi- daryti pirma oficialioji ateitininkų principų bei pareigų redakcija. Todėl visai teisinga „Romuvos pradmens“ ir rinkinio sudarytojo straipsnis „Ateitininkų principai bei pareigos“ laikyti artimesniais paruošiamaisiais ideologiniais formulavimais, kurie, žinoma, savo ruožtu remiasi visu ankstybesniu ideologiniu ateitininkų išsivys- tymu. Faktinai šis rinkinys yra ne kas kita, kaip tęsinys rinkinio „Mūsų idėjos“, kuris pasirodė Kaune 1922 m., kaipo „Ateities“ leidinys 25.

Visi trečio ir ketvirto skyriaus aktai, kaipo susidariusieji laisvos privatinės iniciatyvos ir ideologinio projektavimo tvarkoje, neturi oficialinės reikšmės, nors, rinkinio sudarytojo giliu įsitiki- nimu, ir yra surašyti katalikų pasaulėžiūros ir nuoseklios ateiti- ninkų linijos dvasioje.

Beveik visi spausdinami čia rašiniai, išskyrus keturis iš jų. būtent: „Bendroji politinio centro ideologija“, ,,„Vedamosios idėjos moterų klausimui spręsti“, „Ateitininkų vėliavą pašventinant“ ir „„Vedamosios idėjos naujų tautinių šokių reikalu“, buvo įdėti įvairiais laikais į įvairius spaudos organus, kuriuos rinkinio suda- rytojas laikė dabar reikalinga tiksliai nurodyti atitinkamuose iš- našuose. Rašiniai dedami į šį rinkinį be esminių pakeitimų. Jo sudarytojas tesistengė vien, tiesa — ant greitųjų, išlyginti ra- šybą, terminologiją ir šiaipjau visai aiškius formalinius teksto trūkumus.

Baigdamas šitą pratarties žodį, rinkinio sudarytojas negali nepareikšti pageidavimo, kad iki jubiliejinio 25 metų ateitininkų

EPR J

gyvavimo kongreso, kuris turi įvykti 1935 metais, ateitininkų ideo--

logija būtų labiau susisteminta, sukodifikuota ir sukonkretizuota, kad kongresas galėtų priimti oficialioje redakcijoje pilnesnę ir tobulesnę ateitininkų ideologiją. Tuo tarpu tegul šis rinkinys tarnauja ideologiniam ateitininkų susipratimui ir nusistatymui.

Pirmasis skyrius

Paruošiamieji ideologiniai formulavimai

I. Romuvos Pradmens *)

1. Romuvos pagrindas ir tikslas

Kilusi iš tautinės lietuvių kultūros pagrindo Romuva yra savo siekimu pilnutinio gyvenimo draugija: ji spiečia artimo nusi- statymo žmones ir stengiasi laisvo susidraugavimo keliu pakelti į aukščiausią laipsnį individualinį bei kolektyvinį lietuvių visuo- menės kuriamąjį veiklumą, kiek to reikalauja tobūlas Tautos, Valstybės ir Katalikų Bažnyčios klestėjimas.

2. Romuvos idealas

Idealas, prie kurio Romuva eina, yra pilnutinis gyvenimas, t. y. toks, kuris, jungdamas prigimtuosius ir antgamtinius veiks- nius, derina sutartinėje prigimtį, kultūrą ir religiją. Romuvietis tad privalo būti sykiu kūnininku, kultūrininku ir dvasininku gerąja šitų žodžių prasme.

3. Prigimtis

Romuva aukštai vertina prigimties dovanas žmogaus gyve- venime ir todėl stengiasi jas ugdyti sutartinai su idealiniu žmogaus uždaviniu. Šitam tikslui ji saugoja ir gaivina lietuvių tautoje teigiamąsias padermės ypatybes, besireiškiančias: a. sekant kos-

minį ritmą, b. valdant materialini pasaulį, c. kuriant savai- mingu būdu.

4. Kultūra

į Romuva stengiasi kurti bei vykdyti visuotinę kultūros sin- tezę. Joks kultūrinis žmogaus dvasios laimėjimas, nežiūrint į tai, kada ir kame jis yra apsireiškęs, neprivalo būti romuvie- čiams svetimas, nes tautinė lietuvių kultūra pašaukta būti savo

*) Spausdinti 1921 m. Romuvos 1 nr., 15—19 p. Vėliau kiek taisyti ateitininkų sendraugių būrelio.

74

turiniu tiek pat universalinė, kiek savo lytimi jinai yra indi- vidualinė.

a. Žinija. — Plačioje žinijos dirvoje Romuva nusistato tąja sintetine linkme, kuri eina nuo! Aristotelio per šv. Tomą Akvinietį ir pasiekia mūsų laikų atnaujinto integralinio sintetizmo pavidalu.

b. Praktinis veikimas. — Griežtai laikydamasi savo vei- kime krikščioniškosios etikos, Romuva lygiai rūpinasi tiek indi- vido, tiek ir visuomenės reikalais. Šituo tikslu ji deda sintezėn tai, ko yra teisingo ir individualizme (individo pirmenybė), ir kolektivizme (visuomenės pirmenybė). Šitokiu būdu Romuva yra pasiryžusi tarnauti tikram demokratizmui, kuris, nesitenkin- damas viena katra iš šitų dviejų kraštutinių pakraipų, privalo vykdyti tokią visuomenės santvarką, kur jos nariai, visi drauge ir kiekvienas skyrium, turėtų daugiausia lygių, laisvės bei ge- rovės, teisių.

c. Menas. — Matydama mene aukštesnę materialinio gy- venimo lytį, būtent — tokią, kur tarsi apčiuopiamai apsireiškia grožis, t. y. ta pati ideali pirmapradė, kuri kitaip vertus yra tiesa ir gėris, — Romuva kelia aikštėn tikrą meno reikšmę. Ji laiko dailiąją kūrybą trečia kultūrinio veikimo sritimi, lygiai teisėta su kitom. dviem (religija ir dora), ir jos organizacijai nesi- gaili pastangų. Atsižvelgdama tarp kitko į auklėjamąją meno rolę visuomenės gyvenime, Romuva ypatingai vertina tą simbolinį doros ir meno derinimą, kuris sudaro religinio meno pagrindą ir kuris taip yra artimas tautinei lietuvių dvasiai.

5. Religija

Kaip prigimtis, kultūros netvarkoma, virsta neproduktyvia jėga, taip kultūra, nustojusi religijos, tampa lytimi be tikro tu- rinio. Matydama tad religijoje aukštesnė kultūros prasmę, Romuva laiko vieninteliai tikra tą religinės organizacijos lytį, kuri reiškiasi Katalikų Bažnyčioje. Pagal tris pagrindines kultūros sritis, jai lygiai rūpi gaivinti lietuvių visuomenėje šiuos tris bažnytinio: gyvenimo apsireiškimus:

a. Dogmų išpažinimas. — Laikydama Katalikų Bažnyčią neklaidinga apreikštųjų tiesų saugotoja bei skelbėja, Romuva žadina lietuvių visuomenėje tikybinę katalikybės sąmonę, kuri privalo apimti visas žmogaus gyvenimo sritis. Tai, kas gamtos srityje įgaunama jusliniais kosmiškųjų apraiškų patyrimais, kas.

= 15

kultūros srityje organizuojama proto galia, kaipo moksliškoji žinija, ir kas pagaliau religijos srityje apreiškimo skelbiama, —- visa tai romuvietis stengiasi suvesti sutartinėn aukščiausioje visuo- tinės žinijos sistemoje.

b. Šventųjų bendravimas. — Atsižvelgiant į tai, kad Kata- likų Bažnyčia yra tikriausia visuotinio susidraugavimo lytis, Ro- muva gaivina lietuvių visuomenėje religinio bendravimo jausmą bei įpročius. Romuvietis tad stengiasi būti nevien vardu, bet ir visa savo būtybe gyvu nariu tos idealios visuomenės, kur žmonės protingai valdo materialinį gamtos gaivalą, tarpusavy tvarkosi laisvės, lygybės ir meilės principais, ir sykiu patys laisvai pasi- duoda religiniam autoritetui, kurio aukščiausiu individualiniu apsireiškimu yra vyriausioji Romos popiežiaus valdžia.

c. Sakramenialinė praktika. — Tikėdama, kad sakramen- talinė praktika keičia pasaulį pagal aukščiausius religijos reikala- vimus, Romuva laiko ją privalomą kiekvienam romuviečiui ir prie jos skatina lietuvių visuomenę. Tai, kas gamtos srityje apsireiškia kaipo savaimingos kūrybos versmė, kas kultūros srityje įgauna dailiojo meno lytį, tai religijos srityje vainikuojama sakramentaliniu gyvenimu. Šituo vardu pareiškiama tiek sakra- mentų, tiek ir sakramentalijų praktika, nes abiejuose atvejuose materialinis prigimtasis gyvenimas keičiamas pagal aukštesnė religinę idėją.

6. Veiksena

Sudarydama vieną laisvo susidraugavimo lytį, Romuva at- lieka padedamąją rolę tiek atžvilgiu į individus, tiek ir atžvilgiu į tokias organizacijas, kokiomis yra ekonominis organizmas, valstybė, Bažnyčia. Ji stengiasi padidinti pirmųjų veiklumą ir teikia pagalbos antrosioms, kiek jųjų klestėjimas reikalauja bei priklauso nuo laisvai suorganizuotos iniciatyvos. Savo veikime Romuva yra tvirtai pasiryžusi griežtai laikytis visose gyvenimo srityse krikščioniškosios etikos principų.

a. Socialinė akcija. — Laikydamasi socialinio gyvenimo srityje krikščioniškojo solidarizmo principų, Romuva norėtų ma- tyti ekonominiame žmonijos gyvenime solidarinio gamtos val- dymo lytį, kur bendromis jėgomis intensyviai gaminama ir tei- singai išdalijama tarp žmonių materialinės gėrybės. Norėdama

AP

eiti šita linkme, Romuva remia ir steigia visokių rūšių koopera- tyvus, lavindama sykiu darbininkuose ir vartotojuose solidarinius gamybos bei suvartojimo įpročius. Be to, laikydama socialinę šių dienų santvarką ne tik netobulą, bet dažnai ır neteisingą, Romuva dirba naudai gilių socialinių reformų, kurios turėtų pa- remti visuomenės santvarką liaudies (fizinis triūsas) ir šviesuo- menės (intelektualinis darbas) solidarumu.

b. Politika. — Romuva kelia krikščioniškosios politikos įbalsius, t. y. pagrindžia visą politinį savo veikimą krikščioniš- kosios etikos principais. Romuvos supratimu, krikščioniškoji politika yra iš pagrindo demokratinė politika, nes vien krikščio- nybė tepajėgia visiškai suderinti nelygstamąją individo vertę, bendrą visiems žmonėms, su visuomenės autoritetu. Todėl Ro- muva lygiai rūpinasi ir laisvės ir tvarkos reikalais, stengdamasi juos derinti prigimtosios ir apreikštosios teisės dėsniais. Norė- dama matyti valstybės valdžioje tvirtą visuomenės autoritetą, kuris tikrai laiduotų laisvę ir palaikytų tvarką, ji dirba demokratiniam valstybinės valdžios sutvarkymui.

c. Religinė akcija. — Dogmų srityje, ir apskritai religinio bei dorinio gyvenimo dalykuose, Romuva visiškai pasiduoda Ka- talikų Bažnyčios autoritetui, jo kompetencijos ribose. Ji nesi- savina jokių Bažnyčios prerogatyvų ir, jei siekia religinių tikslų, tai vien tiek ir taip, kiek ir kaip pati Bažnyčia reikalauja savo akcijai kultūrinės pagalbos. Romuva tad rūpinasi, kad kultūrinis jos veikimas stiprintų plačioje visuomenėje religinę iniciatyvą.

7. Tautinis gyvenimas

Būdama savo pagrindu tautinės lietuvių kultūros reiškėja, Romuva derina liaudies kultūrą, patiekiančią individualinę tau- tybės lytį, su šviesuomenės kultūra, suteikiančia šitai lyčiai visuo- tinio turinio, t. y. stengias apreikšti visuotinį pilnutinio gyvenimo idealą tautinės lietuvių individualybės lytyse.

8. Moterų uždaviniai

Romuva pripažįsta ir vyrams ir moterims lygias moralines bei politines teises, nors sykiu nepamiršta, kad vyrų ir moterų pašaukimas nėra vienodas, ir kad jų uždaviniai dažnai esti skir- tingi. Kad moterys lemtai atsakytų savo pašaukimui ir atliktų

savo uždavinius, Romuva laiko būtinu dalyku tinkamai sutvar- kyti jų auklėjimą bei lavinimą. Be to, matydama svarbią moterų reikšmę šeimos ir visuomenės gyvenime, Romuva kelia jų inicia- tyvą, tikėdamasi, kad sąmoningas moterų veiklumas jų pašau- . kimo dalykuose yra viena iš svarbiausių sąlygų, nuo kurių par- eina Romuvos idealų laimėjimas tikrovėje.

II. Ateitininkų principai ir pareigos *)

Įžanga. — Įvedamosios pastabos apie principus bei pareigas.

I. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities organizacijos tikslų atžvilgiu.

1. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su Ateities orga- nizacijos kilme.

2. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su idealine Ateities organizacijos esme.

II. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities organizacijos uždavinių atžvilgiu.

1. Patriotizmo principai bei pareigos tautiniame gyvenime.

2. Katalikiškumo principai bei pareigos religiniame gy- venime.

3. Inteligentiškumo principai bei pareigos intelektualiniame gyvenime.

4. Veiklumo principai bei pareigos visuomeniniame gy- venime.

Pabaigos žodis. — Šis tas apie Ateities organizacijos reikalą.

Įžanga Įvedamosios pastabos apie principus ir pareigas Kalbėti apie principus bei pareigas, reiškia kalbėti apie da- lykus, kurie labai dažnai yra žmonėms įkyrūs tuo, kad jie yra atitrauktiniai, vadinasi, jie verčia galvoti, ir kad jie ragina daryti ne tai, kas norima, kas malonu ir naudinga, bet tai, kas priva- loma, vadinasi, — jie verčia kovoti visų pirma su savimi. Šitų

*) Referatas, skaitytas Kaune 1925 m. rugpiūčio 12 d. per jubiliejinį Ateitininkų Sąjungos Kongresą, 15 metų sukakus nuo organizacijos įsikūrimo. — Spausdinta 1925 m. Ateities jubiliejiniam numeryje 1910—1925 m., 33—79 p. ir Židinio 1925 m. 8—12 nr., 225—268 p.

35897

Era

dviejų priežasčių pakanka, kad žmonės, paskendę gyvenimo praktikoje ir kasdieniniuose įpročiuose, jaustų nesąmoningą pa- linkimą niekinti įkyrias jiems kalbas apie principus bei pareigas. Todėl iš žmonių, vienašališkai įsivariusių į veikimo karštį, taip dažnai tenka patirti keistas nusistatymas kalbamuoju klausimu: jie su išdidžiu pasigailėjimu laiko teoretikais idealistais tuos, kurie rimtai yra susirūpinę principų bei pareigų klausimu, — ir fak- tinai mato realinį praktiškumą atsipalaidavime nuo principų ir. kas seka neišvengiamai toliau. lengvabūdžiame apsidirbime su savo pareigomis.

Savo laimei šiandien neturiu reikalo įtikinėti panašius gy- venimo bei veikimo filisterius, t. y. pasenusius dvasia žmones. nes turiu prieš save žmones, kurie susirinko čia į Ateities kongresą kaip tik todėl, kad jų širdyse dega jaunasis idealizmas, nesugun- dytas tamsiais gyvenimo viliojimais. Šitas jaunasis idealizmas, gimstąs savaimingai iš jaunatvės prigimties. jei ir neatneša su savimi tikslaus teorinio principų bei pareigų supratimo ir prak- tinio sugebėjimo juos realizuoti gyvenime bei veikime, tai iš kitos pusės jo prigimčiai taip pat nepritinka tasai ciniškas paneigimas principų bei pareigų, kuris charakterizuoja surūgusius filisterius. Todėl tikiuosi, kad kalbamasis nusiteikimas leis mano gerbia- miesiems klausytojams ryžtis kiek patverti tame gana sausame minties darbe, kurio reikalauja principų bei pareigų klausimas.

Visų pirma svarbu tinkamai suprasti. mūsų atveju, principo bei pareigos prasmė. "Taigi, kas yra principas ir kas yra pareiga? — Principas turi įvairios prasmės įvairiose žmogaus protinio

„gyvenimo srityse. O mums ypatingai turi rūpėti praktinis gyve-

nimo bei veikimo principas, kaipo jų dviejų pradžia, arba pradas: principium, iš kur yra kilęs principo terminas, kaip žinome. lotyniškai reiškia pradžią. Šitoje praktinėje srityje principas yra bendras proto teigimas, kuriuo nustatoma tai, kas privalo būti. Tai, kas privalo būti dažniausiai, bet ne visuomet, yra tikslas. O tikslas yra veiksmo pradžia ta prasme, kad tikslas stumia Žmogų veiksmą atlikti. Todėl, jei tikslo atsiekimas yra vykdymo tvarkoje veiksmo galas, tai sumanymo ir pasiryžimo tvarkoje tikslas yra jo pradžia. Štai kokia prasme principas, nustatąs paprastai veiksmo tikslą, yra veiksmo pradas. Ir iš tikro, joks žmogiškasis veiksmas, sąmoningas ir tikslingas, negali apsieiti be protingo prado, kuris yra ne kas kita, kaip idėja, arba plačiai suprantamas principas. Žmogaus veikimas, neturįs savo prade-

damuoju punktu protingos minties, yra instinktyvus arba auto- matiškas krutėjimas, kuris atsitiktinai gali būti naudingas, bet niekados negali būti protingas bei tikslingas veikimas, kuris tik. vienas tepritinka protingai bei laisvai žmogaus prigimčiai. Žmo- giškasis veikimas, iš esmės esąs kultūrinis veiksmas, tuo ir skiriasi nuo neprotingo gyvulio veiksmų, kad jo pagrinde glūdi proto mintis, arba bendra idėja. —

Principas yra vadovaujamasis pradas, turįs bendros reikšmės. Vadovaujamoji reikšmė ir bendrumas yra dvi esminės principo savybės. Sakysime, turime principą, kuris mums. skelbia, kad yra gera mylėti savo artimas, ir kad todėl yra bloga jo neapkęsti. Nustatydamas tai, kas privalo būti mūsų santy-- kiuose su kitais žmonėmis, t. y. nustatydamas meilę, kaip tikslą, šitas proto teigimas įgauna mums tos vadovaujamosios reikšmės, kokios kad turi praktinis elgimosi principas. Sykiu šitas prin-- cipas pasižymi tikra reikšme tik tol, kol jis yra imamas kuo ben- driausia prasme. Jei pasakysime, jog gera yra mylėti tik tuos, kurie mums yra malonūs, tai principo grynumas bus jau su- drumstas simpatijos sąlyga ir tuo pačiu žymiai prisiartins prie pataikavimo mūsų užgaidoms. Panašiai yra su bent kuriais. praktinio veikimo principais: principai tik tol yra tikrai vertingi, kol jie imami bendra prasme, ir kol jie turi tikros vadovauja-- mosios reikšmės. Bet kaip tik principo išlaikymas su šitomis. pagrindinėmis savybėmis sudaro visą jo realizavimo sunkumą. Yra juk lengva skelbti demokratizmo principas, stengiantis įsigyti lygybės teisių, bet daug yra sunkiau pripažinti lygios teisės savo priešininkams, esantiems mažumoje. Lengva yra pripažinti pro- porcionalumo principas, kai jis išeina mūsų naudai, bet daug sunkiau išlaikyti šitas principas tada, kai tenka atiduoti keletas. vietų parlamente mažumoms. Lengva yra skelbti laisvo žodžio ir susirinkimų principas, kai su šitos laisvės pagalba tikimės nugalėti savo priešus, bet daug sunkiau pagerbti žodžio ir susirinkimų laisvės principas, kai šita laisvė turi būti pripažinta opozicijai ir tt. ir tt. Tariamieji praktikai dažnai pateisina principų susiau- rinimą nurodytose aplinkybėse, vadindami jį realiosios politikos reikalavimu; bet pažiūrėjus drąsiai tiesai į akis, dera tai pava- dinti nekultūringu principo supratimu, arba net tuo atsipalaida- vimu nuo principų, kuris anaiptol nereiškia realiosios politikos. tikra to žodžio prasme, kadangi, regimai patogus iš arti, jis pasi- rodo kenksmingas plačioje visuomeninio gyvenimo perspektyvoje.

g I

Pareigos sąvoka yra artimai susijusi su principo sąvoka. Jei principas yra bendras proto teigimas, kuriuo sustatoma tai, kas privalo būti, tai pareiga yra tai, kas yra darytina, kad įvyktų tai, kas privalo būti. Jei, pav., principu konstatuojama, kad gera yra mylėti savo artimas ir bloga jo neapkęsti, tai mūsų pareiga bus vengti visa tai, kuo reiškiasi artimo neapykanta ir stengtis įsigyti visa tai, kuo reiškiasi artimo meilė. Taigi, pareiga yra tai, kas privalu daryti pagal principą, kuris mums nurodo tai, kas privalo būti. Jei principas dažniausiai mums nurodo tikslą, tai pareiga paprastai mums stato uždavinį. Pav., principas mums sako, kad protingai žmogaus prigimčiai tepritinka geri tikslai ir kad sykiu nepritinka blogos-priemonės. Tada pareiga mums stato uždavinį rinktis gerų tikslų ir aplenkti blogas priemones. — Pasi- rodo tokiu būdu, kad kalbėti apie principus bei pareigas yra faktinai beveik tas pat, ką kalbėti apie tikslus bei uždavinius. Todėl žmogus, neturįs aiškaus susipratimo principų bei pareigų atžvilgiu, negali būti visai sąmoningas savo tikslų bei uždavinių klausimuose.

Tuo tarpu sąmoningumas tikslų bei uždavinių klausimuose yra viena iš sąlygų veikimo sėkmingumui, kadangi normaliame veikime yra neišvengiamas sąmoningas suderinimas tikslo, užda- vinio ir dargi priemonių. Tikslas yra gėrybė, siekiama kaipo tai, kas privalo būti. Uždavinys yra užduodamas tikslo atsiekimas. Priemonė yra tai, su keno pagalba uždavinys yra atliekamas ir tikslas atsiekiamas. Išimkime iš veikimo nors vieną iš nusakytų pradų, ir tikrai žmogiškasis veikimas negalės įvykti. Jei nėra tikslo, negali būti ir tikslingo veikimo, kuris tepritinka žmogui. Jei nesistatoma uždavinio, nesiryžiama atsiekti tikslas. Jei nevar- tojamos priemonės, negali būti atliktas uždavinys.

Šitoje normalioje veikimo eigoje principas turi normuoja- mosios reikšmės, tuo tarpu kai pareiga turi vykdomosios galios. Kitaip tariant, principas veda veikimą normaliomis vėžėmis, o pareiga daro uždavinius vykdytinus. Todėl žmogus, nesivado- vaująs principais, neišvengiamai iškryps savo veikime iš normalių vėžių, o žmogus, nesiskaitąs su pareigomis, nesistatys jam priva- lomų uždavinių. Iš čia jau matyti, kad susipratimas principų bei pareigų atžvilgiu yra vienas reikiamų laidų, kad veikimas būtų sąmoningas, tikslingas ir sėkmingas.

Su principų bei pareigų supratimu tampriai yra surištas klausimas, kas yra veikime teoriškumas ir praktiškumas, idea-

o =

lizmas ir realizmas, maksimalizmas ir reliativizmas. Paprastai žmonės yra linkę laikyti geromis savybėmis vieną tik pusę iš minėtų dvejetų: idealizmą arba realizmą, maksimalizmą arba reliativizmą, teoriškumą arba praktiškumą. Tuo tarpu šitokiame vienašališkajame nusistatyme yra nelemto nesusipratimo, ir, būtent, todėl, kad normalus veikimas nėra imamas su visu savo sudėtingumu, kuris faktinai pateisina vienu atžvilgiu idealizmą,

antru atžvilgiu — realizmą, trečiu atžvilgiu — maksimalizmą. ketvirtu atžvilgiu — reliativizmą, penktu atžvilgiu — teoriškumą. šeštu atžvilgiu — praktiškumą. — Nesigilindamas į šitą veikimo

sudėtingumo analizę, tepažymėsiu vien labai trumpai atitinkantį kiekvieną sąvoką .atžvilgį. Idealizmas turi pasireikšti vei- kime, pasirinkime gerų tikslų ir įsitikinime, kad šitie tikslai yra atsiekiami vadovaujantis teisingais ir padoriais principais. Rea - lizm a s turi charakterizuoti veikimą, statantis eilinių uždavinių ir renkantis sėkmingų priemonių. Kitaip tariant, tikslus ir prin- cipus nustato visų pirma idėjos; tuo tarpu vykdomieji užda- viniai ir priemonės pareina visų pirma nuo realybės, arba tikrovės. Toliau, maksimalizmas turi charakterizuoti galu- tinius tikslus, kas politiniame veikime dažnai vadinama pro - grama-maksimumas. Reliativizmas turi pasireikšti prisitaikyme prie realių gyvenimo reikalavimų, statantis eilinius uždavinius, ir sėkmingame parinkime vartotinų priemonių, kas politiniame veikime dažnai vadinama programa-minimu- mas. Savaime suprantama, kad programa-minimumas neprivalo principialiai prieštarauti programai-maksimumui, neš pastaroji kaip tik turi nustatyti veikimo pakraipą pirmajai. Nedera taip pat matyti veikime principialaus prieštaravimo tarp teoriš- kumo ir praktiškumo. Gerai suprastas teoriškumas yra apsipažinimas su ilgesniu kitų žmonių patyrimu, sukodifikuotu į tam tikrą veikimo teoriją. Gerai suprastas praktišku- mas yra nuosavas patyrimas, leidžiąs sėkmingai realizuoti vei- kimo uždavinius praktikoje. Tikras teoriškumas ir tikras praktiškumas viens antro reikalauja, nes blogas yra teoretikas, kuris nenori skaitytis su praktika, ir blogas yra praktikas, kuris nenori pažinti teorijos. Taigi teorija ir praktika toli gražu nestovi principialaus tarp savęs prieštaravimo santykyje.

Kaip matome, normalus bei sėkmingas veikimas yra daug sudėtingesnis dalykas, kaip kad jis paprastai atrodo diletantui teoretikui ar diletantui praktikui. sentimentaliam idealistui ar

Menas

pasenusiam dvasia praktikui, revoliucingam maksimalistui ar nesiskaitančiam su priemonėmis etikos minimalistui.

Štai keletas pastabų apie privalomas normalaus veikimo savybes.

Po šitų įvedamųjų pastabų, kurios savaime piršosi kalbanti bendrai apie principus bei pareigas, turime jau specialiai susido- mėti at-kų principais bei pareigomis. Klausimai, į kuriuos čia turime sau atsakyti, yra šitokie: kokie yra ateitininkų vedamieji, arba normuojamieji, principai, ir kokios yra vykdomosios jų pareigos. Į tuos klausimus tegalima atsakyti vien ryšyje su ateitininkų orga- nizacijos bendrais tikslais ir su jų veikimo vykdytinais uždaviniais. Pagal tai mano referatas ir turi susiskirstyti į dvi dalis, iš kurių pirmojoje eis kalba apie ateitininkų principus bei pareigas Ateities organizacijos tikslų atžvilgiu, o antrojoje bus nustatomi ateiti- ninkų principai bei pareigos jų vykdomųjų uždavinių atžvilgiu.

I. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities organizacijos tikslų atžvilgiu

Bendrieji Ateities organizacijos tikslai pareina nuo dviejų pagrindinių dalykų, būtent, pirma, nuo to, koks realinis reikalas yra pašaukęs Ateities organizaciją į gyvenimą, ir, antra, nuo to. koks idealinis organizacijos tipas privalo atitikti minėtąjį realinį gyvenimo reikalavimą. Kitaip tariant, Ateities organizacijos tikslai pareina iš vienos pusės nuo jos faktinos kilmės ir iš antros pusės — nuo jos idealinės esmės: Tokiu būdu galima kalbėti, iš vienos pusės, apie ateitininkų principus bei pareigas ryšyje su genetine Ateities organizacijos kilme, o iš kitos pusės — ryšyje su idealine jos prigimtimi, kuri turi būti sislemingai išvystoma.

1. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su Ateities organizacijos kilme

Taigi visų pirma kyla klausimas, kas yra ypatingo fakti- name Ateities organizacijos atsiradime, kas turi realios reikšmės jos tikslus statant, ir kas todėl taip pat sprendžia apie ateitininkų principus bei pareigas. Stropiai besidomint Ateities organizacijos atsiradimo aplinkybėmis galima pastebėti du reikšmingu dalyku: pirma, kad Ateitis atsirado vienos kartos atstumoje nuo mūsų tautinio atgimimo pradžios, t. y. tada, kai šitas atgimimas ne tik pusėtinai įsigalėjo lietuvių visuomenėje, bet ir laimėjo minima-

=199 2

lines laisvo išsivystymo sąlygas; ir, antra, kad Ateitis buvo savo kilme protestu prieš tą demoralizuojančią rusų mokyklų ir val- džios įtaką, kuri nešė su savimi dechristianizaciją, nihilizmą ir anarchiją. Jei mūsų tautinis atgimimas buvo visų pirma ir la- biausiai protestu prieš mūsų šviesuomenės sulenkėjimą ir suari- stokratėjimą, tai mūsų religinis atgimimas buvo visų pirma ir labiausiai protestu prieš mūsų šviesuomenės religinį, dorinį ir visuomeninį sumenkėjimą rusiškojo nihilizmo įtakoje. Todėl, jei su Aušra yra surištas mūsų tautinis atgimimas, tai su Ateitimi dera rišti dvasinis mūsų atgimimas. Pirmasis suteikė mūsų švie- suomenės gyvenimui individualinės tautinės lyties, antrasis veda šviesuomenę į pilnutinį krikščioniškojo gyvenimo turinį. Aušra nušvietė mūsų žemiškąjį gyvenimą gimtajame krašte; Ateitis žada mus vesti į amžinąjį gyvenimą dieviškoje mūsų tėvynėje. Be Aušros mūsų tėvynėje nebūtų galėję būti ir kitokios Ateities, kokia ji dabar yra; o be Ateities Aušra nebūtų įgavusi tikros savo pras- mès. Ateitis taip laikosi Aušros, kaip gyvenimo turinys laikosi gyvenimo formos, arba lyties. Aušra pasistatė tikslą atnaujinti mūsų gyvenimą tautinėje lytyje; Ateitis ryžosi atnaujinti mūsų gyvenimą dieviškajame turinyje, ir tai, o ne ką kitą, skelbia "mums Ateities įbalsis: omnia instaurare in Christo. Žodžiu tariant, du mūsų atgimimu, tautinis ir dvasinis, yra organiškai su sa- vimi surištu. ;

Iš to, kas pasakyta apie Ateitį, kaip apie antrąjį mūsų atgi- mimą, galima jau nustatyti principialus ateitininkų nusistatymas tautybės klausime. Jei tautinė gyvenimo lytis yra neatskiriama nuo gyvenimo turinio ir tarnauja šitam turiniui reiškimosi prie- mone, tai ateitininkų, kaip ir visų katalikų, tautybė yra laikoma būtinu teigiamuoju gyvenimo veiksniu. Bet sykiu tautinė lytis, kaip gyvenimo reiškimosi priemonė, negali būti imama gyvenimo tikslu. Yra savaime aišku, kad nelygstamasis gyvenimo turinys yra vertingesnis už gyvenimo lytį, kaip kad tikslas yra vertin- gesnis už priemonę, su kurios pagalba jis yra atsiekiamas, nors sykiu dera nusimanyti, kad normalus gyvenimas negali apsieiti nei be lyties nei be turinio, kaip kad joks veikimas negali apsieiti nei be tikslo nei be priemonės. Čia tik svarbiausia pastatyti gyvenimo lytį į tinkamus santykius su gyvenimo turiniu. Kosmo- politai internacionalistai vienašališkai įvertina gyvenimo turinį, nesiskaitydami pakankamai su. tautine gyvenimo lytimi. Tauti- ninkai nacionalistai vienašališkai įvertina tautinę gyvenimo lytį,

AB p

mesiskaitydami pakankamai su gyvenimo turiniu. Pirmieji ati- trūksta nuo realinio tautos pagrindo; antrieji, užsiskleisdami tauti- niame ekskluzivizme, nustoja deramo bendravimo su dvasiniu visos žmonijos turiniu. Vien išlaikant lemtą sintetinę pusiausvyrą tarp tautinės gyvenimo lyties ir bendro žmogiškojo gyvenimo turinio tegalima tinkamai išspręsti tautinis klausimas sutartinėje su visuotiniais žmonijos idealais. Štai, tarp kitko, kokia prasme katalikas gali būti ištikimas sykiu ir individualinei savo tautai ir visuotinei Katalikų Bažnyčiai, kuri geriausiai atvaizduoja amži- nuosius žmonijos idealus.

Tautybė, imama tikslu, kaip kad yra linkę daryti tautininkai nacionalistai, įeina į neišsprendžiamą antagonizmą su kitomis tautybėmis. Tautybė, imama priemone vadovautis visuotiniam gyvenimo turiniui reikštis, pakenčia šalia savęs įvairias reiškimosi lytis. Tinkamai supratus šitas tautines reiškimosi lytis matoma, kad jos net negali sau prieštarauti, tuo tarpu, kad prieštarauja iš tikro įvairūs gyvenimo turinio supratimai, arba, plačiau tariant — įvairios pasaulėžiūros. Todėl katalikų idealas yra tai, kad visuotinė ir tikroji pasaulėžiūra, kuri tegali būti vienintelė, sutar- tinai reikštųsi įvairiose individualinėse tautinėse lytyse. Šitokis idealas, palyginus su kosmopolitų internacionalistų idealu, yra ne tik turtingesnis, bet ir realesnis, kaip besiremiąs gyvenimo faktais ir todėl lengviau įvykdomas.

Taigi, tautybė yra būtinas teigiamasis gyvenimo veiksnys, kaip jo sutelktinė reiškimosi lytis; ji yra palenkta gyvenimo turi- niui, kaip kad individualinė priemonė yra palenkta visuotiniam tikslui; sykiu įvairios tautybės gali ir privalo būti taip suderintos tarp savęs, kaip kad įvairios individualinės lytys gali reikšti vieną visuotinį turinį. — Iš šito katalikiškojo tautybės supratimo plaukia ateitininkams teigiamoji pareiga visomis leistomis priemonėmis dirbti gerai suprastos tautybės naudai ir neigiamoji pareiga — nelaikyti tautybės gyvenimo tikslu, vertingesniu už gyvenimo tu- zinį, ir sykiu vengti tautinio ekskliuzivizmo, neleidžiančio tautoms sueiti į harmoningą visos žmonijos sąjungą.

Nebūdami principe tautininkai nacionalistai, ateitininkai negalėjo pasitenkinti vienu tik įbalsiu: viskas atnaujinti tautinėje lietuvių gyvenimo lytyje. Kai tautinis atgimimas buvo jau tam tikrame laipsnyje įvykęs faktas, teko: net visas savo dėmesys ir visa savo energija pakreipti visų pirma į dvasinį atgimimą, kuris tegalėjo vien ateityje įvykti. Štai kodėl buvo mestas dienos įbalsiu

— 4 Sa

posakis: Viskas atnaujinti Kristuje, — įbalsis, kuris svorio centrą perkėlė į dvasinį gyvenimo turinį. Pakartoju, antras dvasinis atgimimas ne tik neneigia, bet remiasi pirmuoju tautiniu atgi- mimu, suteikdamas jam net gilesnės prasmės. Tai, kaip tik, iš- reiškia kitas ateitininkams taip pat savas įbalsis, būtent, tarnauti sykiu: Dievui ir Tėvynei. Šitas įbalsis, jungdamas dvasinį gyve- nimo turinį su tautine jo lytimi, jungia taip pat dvasinį mūsų atgimimą su tautiniu atgimimu ir sykiu išlaiko tarp jų dviejų tinkamą perspektyvą, statydamas pirmoje vietoje nelygstamąjį tikslą ir tik antroje vietoje — lygstamąją priemonę.

— Suvedant krūvon abudu įbalsiu galima gauti vienas įbalsis, kuris pilniau išreikštų bendrąjį ateitininkų uždavinį. Tai yra: Viskas atnaujinti Kristuje tarnaujant Dievui ir Tėvynei. Tokį bent tikslą pasistatė antrasis mūsų atgimimas, pašauktas užbėgti už akių tai demoralizuojančiai įtakai, kuri ėjo iš barbariškos rusų valdžios ir iš ištižusios laisvamanybėje rusų inteligentijos. Savaime aišku, kad šito įbalsio realizavimas tegalėjo prasidėti nuo atitin- kamo jaunosios kartos išsiauklėjimo bei išsilavinimo. Štai kodėl antrasis mūsų atgimimas, lėmęs mums ateitį, pasireiškė mokslą einančio katalikiškojo jaunimo organizacija. Žinoma, nuo jaunimo galima apskritai reikalauti, kad jis tik savo pajėgomis galėtų visuo- menėje realizuoti tokį platų ir niekuomet visai neįvykdomą įbalsį, kaip „Viskas atnaujinti Kristuje tarnaujant Dievui ir Tėvynei“. Tačiau yra visai naturalu ir reikšminga, kad šitasai dvasinis atgi- mimas buvo prasidėjęs jaunimo tarpe. Juk yra aišku, kad ateitis. bus tokia, kaip galutinai išsiauklės bei išsilavins naujoji karta. Todėl visai pravartu pasistatyti klausimas, kokia privalo būti lietuvių mokslą einančio katalikiškojo jaunimo organizacija, kad ji kuo geriausiai atsakytų didžiajam savo įbalsiui. Atsakyti į šitą klausimą reiškia susekti ateitininkų principai bei pareigos ryšyje su idealine Ateities organizacijos esme.

2. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su idealine Ateities organizacijos esme

Trumpai tariant, Ateities organizacija yra ne kas kita, kaip mokslą einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo sąjunga. Šitoje: Ateities organizacijos aptartyje galima įžvelgti bent keturios es- minės žymės: pirma, Ateitis yra lietuvių organizacija; antra, Ateitis yra k a ta li k ų organizacija; trečia, Ateitis yra jaunimo organizacija, ir ketvirta, Ateitis yra mokslą einančių žmo-

"r

Lan

nių organizacija. Kitaip tariant, iš visų lietuvių Ateitis renkasi ka- talikus; iš visų katalikų Ateitis renkasi jaunimą; iš viso jaunimo Ateitis renkasi mokslą einančius žmones. Kai yra sakoma, kad Ateitis yra lietuviškoji organizacija, tai reiškia, kad ji laiko tau- tybę teigiamuoju gyvenimo veiksniu ir statosi pareigą dirbti tautybės naudai. Kai yra sakoma, kad Ateitis yra katalikiškoji organizacija, tai reiškia, kad į savo pagrindą ji dedasi katalikiš- kosios pasaulėžiūros ir organizacijos principus bei pareigas. Kai yra sakoma, kad Ateitis yra jaunimo organizacija, tai reiškia, kad ji turi ruošiamosios reikšmės, t. y. ruošia šitą jaunimą prie rimtų subrendusio gyvenimo tikslų. Kai yra sa- koma, kad Ateitis yra mokslą einančio jaunimo organizacija, tai reiškia, kad ji yra būsimųjų inteligentų organi- zacija.

Kalbėti apie Ateities lietuviškumą nėra reikalo po to, kas yra pasakyta apie Ateities santykiavimą su Aušra, arba apie dva- sinio mūsų atgimimo ryšius su tautiniu mūsų atgimimu. Trys kitos esminės žymės, analizuojamos ryšyje su Ateities tikslais. duos mums progos patirti visą eilę svarbių ateitininkams principų bei pareigų. l

Visų pirma Ateities katalikiškumas turi kapitalinės reikšmės ateitininkų tikslams ir uždaviniams, principams ir pareigoms. Šitas katalikiškumas reiškia, kad dvasinis mūsų atgimimas, pasi- statęs tikslu viskas atnaujinti Kristuje, tegali įvykti vien sutar- tinėje su Katalikų Bažnyčia ir dargi su josios pagalba. Todėl kiekvienam Ateities nariui, jau kaip katalikui, yra privalomas katalikiškasis korektiškumas gyvenime bei veikime. Smulkiai nagrinėti, kas yra šitas katalikiškasis korektiškumas ir kaip jis privalo reikštis gyvenime bei veikime, reikštų nagrinėti visas kata- likiškasis katekizmas, kur yra suglausti svarbiausieji krikščioniš- kosios pasaulėžiūros principai ir katalikiškojo gyvenimo bei vei- kimo pareigos. Kalbant apie Ateities organizaciją tedera visų pirma bendrai konstatuoti, kad ji, kaip katalikiškoji organizacija, turi be jokių rezervų pripažinti Katalikų Bažnyčią neklaidingą religijos ir doros klausimuose sykiu su jos individualiniu reiškėju šv. Tėvo asmenyje ir paskui padaryti visai nuoseklių ir todėl lojalių išvadų apie bažnytinės jierarchijos vadovybe religijos bei doros dalykuose.

Tačiau tai, kas mums ypatingai turi rūpėti, kalbant apie Ateities katalikiškumą, yra ne bendri visiems katalikams prin-

do a

cipai bei pareigos, bet tai, kokie principai ir kokios pareigos yra primygtinai pabrėžtini ryšyje su Ateities, kaip mokslą einančio „jaunimo organizacijos, katalikiškumu. Yra juk savaime aišku, kad katalikiškumas reikalauja tam tikrų bendrų pažiūrų į pa- saulį, palenkia religinį gyvenimą vieningos jierarchijos vadovybei, nurodo tam tikrą bendrą gyvenimo tikslą, nustato tam tikrą vienodą veikimo metodą, teleidžia vartoti tam tikras priemones ir tt. Šitokis pasaulėžiūros, vadovaujančios jierarchijos ir gyve- nimo bei veikimo būdo vieningumas sudaro tarp katalikų tą visuotinį draugingumą, kuris antprigimtinėje tvarkoje turi savo idealu šventųjų bendravimą ir kuris, šiaip ar taip, turi pasireikšti katalikiškojo mokslą einančio jaunimo organizacijoje. "Trumpai tariant, katalikiškumo žymė sudaro mokslą einančiam katalikų jaunimui tiek svarbaus bendrumo, kad jo organizacija iš esmės gali ir privalo būti vieninga. Jei suskirstysime katalikiškąją orga- nizaciją į nepriklausomas organizacijas pagal amžius, katalikiškas jaunimas nustos nuoseklaus organiško išsivystymo per įvairius savo amžiaus laikotarpius. Jei suskirstysime katalikiškojo jau- nimo organizaciją pagal atskiras veikimo sritis arba pagal įvairias pažiūras į antraeilius dalykus, katalikiškasis jaunimas nustos neišvengiamai to visuotinio draugingumo, kuris yra neatskiriama gerai suprasto katalikiškumo savybė.

Dėl nurodytos priežasties, pagal vieningumo principą, Atei- čiai kyla pareiga tokių statyti savo organizacijai tikslų bei užda- vinių ir tokias vartoti savo veikimui priemones, kad į šitą orga- nizaciją galėtų ir privalėtų įstoti visas katalikiškasis jaunimas. Taigi, iš vienos pusės lietuvių mokslą einančio katalikiškojo jaunimo organizacija iš esmės privalo būti vieninga; pagal tai, iš antros pusės, Ateitis turi prievolės pasirūpinti, kad ji kaip tik ir būtų šitokia vienintelė lietuvių mokslą einančio katalikiškojo jaunimo organizacija.

Šita Ateities prievolė reikalauja, kad nei į jos įstatus nei į jos veikimo būdą nebūtų įvesta nieko tokio, kas galėtų suskal- dyti katalikiškąjį jaunimą. Tai visų pirma reiškia, kad Ateitis, kaip lietuvių mokslą einančio katalikiško jaunimo sąjunga, nepri- valo būti jokia prasme partyvinė organizacija. Socialinio bei politinio veikimo srityje katalikai gali skirtis savo pažiūromis, kadangi čia nėra dar vienos visiems katalikams privalomos pro- gramos, suformuluotos visose smulkmenose. Bet kaip tik socia- linis bei politinis veikimas negali sudaryti vieno iš uždavinių

A

Ateities organizacijai, kuri, kaip mokslą einančio jaunimo orga- nizacija, tegali vien ruošti savo narius prie tokio veikimo plačiose katalikiškumo ribose. "Todėl principialiai Ateitis turi iš vienos pusės drausti neturintiems brandos liudymo nariams priklausyti prie bet kurios partijos ir kištis į partijų veikimą, o iš kitos pusės palikti laisvę turintiems brandos liudymą nariams priklausyti prie partijų ir dirbti partijos darbą su sąlyga, kad priklausomoji partija neprieštarautų Katalikų Bažnyčios principams ir reikalams.

Abudu apribojimu plaukia tiesioginiu būdu iš Ateities organi- zacijos tikslų. Per ankstybas įsikišimas į partijų gyvenimą padaro faktinai negalimą tą ateitininko išsiauklėjimą bei išsilavinimą, kurio Ateities organizacija siekia kaip vieno iš savo tikslų. Ir tai labai ryškiai išeina aikštėn tų ateitininkų fizionomijoje, kuriems teko per anksti dirbti partyvinis darbas. Jei jaunas partijos veikėjas ir įgauna tam tikro vikrumo, energijos ir sumanumo politiniams tikslams siekti, tai jis iš kitos pusės sustoja vietoje intelektua- liniame savo išsilavinime ir aiškiai atžengia doriniame savo išsi- auklėjime. Visiems yra žinoma politikos jaudinamoji veikmė ir tos gausingos pagundos, kurias ji stato žmogaus sąžinei. Šita jaudinamoji veikmė ir šitos pagundos turi fatališkos reikšmės nesubrendusiai asmenybei: jos beveik neišvengiamai pasirodo stipresnės už šitą pastarąją. Todėl jauno politiko lavinimasis paprastai užsiskleidžia partyviniame ekskliuzivizme, o dorinis auklėjimasis pasidaro auka to partyvinio oportunizmo, kuris stengiasi pateisinti visas priemones, regimai naudingas partijos tikslams.

Sakydamas tai, aš esu vis dėlto labai tolimas nuo noro, kad Ateities organizacija principialiai atitrauktų ateitininkus nuo politinio, socialinio ir apskritai visuomeninio gyvenimo. Kaip pamatysime vėliau, ruošimas savo narių prie socialinės, politinės ir apskritai visuomeninės akcijos yra vienas gyviausių Ateities uždavinių. Tik šitas ruošimas, vedamas plačiose katalikiškumo ribose, neprivalo per anksti nepasiruošusius ateitininkus pastumti į partyvinį veikimą, kuris tokiais atvejais labai lengvai gali išvys- lyti jauname veikėjuje protinį ekskliuzivizmą ir dorinį nihilizmą.

Iš kitos pusės, žinoma, negalima uždrausti subrendusiems ateitininkams naudotis savo pilietiškąja teise priklausyti prie par- tijų; bet tokiais atvejais Ateities organizacija gali reikalauti nuo savo narių, kad jie, norėdami pasilikti Ateities organizacijoje, nesidėtų prie partijų. kurių tikslai nesuderinami su Katalikų

CNIR E

Bažnyčios reikalavimais ir, tuo pačiu, su Ateities katalikiškumu. Tačiau, jei subrendęs ateitininkas dedasi prie kokios nors partijos. jis tai daro ne kaip Ateities organizacijos narys, bet kaip laisvas pilietis, kuriam dažniausiai neišvengiama surišti savo socialinis. ir politinis veikimas su kokios nors partijos veikimu. Tik susi- pratęs ateitininkas turi žiūrėti į partiją kaip į neišvengiamą socia- linių, politinių ir šiaipjau visuomeninių uždavinių specializaciją. anaiptol nereikalaujančią iš jokio savo nario dvasinio ekskliuzi- vizmo ir brutalaus antagonizmo santykiuose su kitomis partijomis.

Būdama vienintelė mokslą einančio katalikiškojo jaunimo sąjunga Lietuvoje, Ateitis tegali būti ne centralizuota, bet fede- ratyvinė organizacija, susidaranti ne iš atskirų narių, bet iš įvairių jaunimo grupių, kurios susidaro pagal vietos, amžiaus ir specialių uždavinių ypatybes. Šitokia decentralizacija yra rei- kalinga tam, kad bendri Ateities principai bei pareigos galėtų būti praktiškai pritaikyti prie realių reikalavimų, kurių stato įvairios vietos, įvairūs amžiaus laikotarpiai ir įvairūs specialūs uždaviniai. Tokiu būdu viena federatyvinė iš savo pobūdžio mokslą einančio katalikiškojo jaunimo sąjunga savo gyvavime bei veikime decen- tralizuojama pagal regionalizmo, koncentriškumo ir uždavinų specializavimo principus. Pagal regionalizmo principą ateitininkai sueina į atskiras vietines Ateities draugijas, ir atkiros artimos ateitininkų draugijos sueina į regijonus, arba apygardas. Pagal koncentriškumo principą ateitininkai dalijasi į jaunesniuosius ateitininkus, vyresniuosius ateitininkus, ateitininkus studentus ir“ ateitininkus sendraugius. Pagal uždavinių specializavimo principą ateitininkai sueina į atskirus ratelius, kurie turi įvairių lavinimosi: arba auklėjimosi tikslų.

Iš visų trijų principų tik vienas regionalizmo principas rei- kalauja tikslesnio paaiškinimo, kadangi klaidingai suprantamas jis gali būti kenksmingas organizacijos vieningumui. Nėra abe- jonės, kad regionalizmas apskritai reiškia tam tikrą sutelktinę individualybę, kad ir gana sunkiai pagaunamą ir aptariamą. Todėl kai kuriais bendrais bruožais ateitininkai žemaičiai skirsis nuo ateitininkų aukštaičių, ateitininkai suvalkiečai — nuo ateiti- ninkų rytiečių ir tt. Bet jei net tautybė, pilniausioji sutelktinė individualybė, nesudaro gyvenimo tikslo, tai juo mažiau indivi- dualiniai vietiniai skirtumai gali būti apygardų ateitininkams tikslais, pagal kuriuos jie turėtų suskirstyti į nepriklausomas ka- talikiškas formacijas. Gerai suprastas regionalizmas tepadeda

Aba

vien tikslingiau pritaikyti bendrus Ateities tikslus prie vietus rei- kalavimų ir tuo pačiu praktiškiau juos realizuoti konkretinėse gyvenimo aplinkybėse. Organizacijos vieningumas laiduoja bendrų principų bei pareigų tvirtumą bei grynumą; regionalizmo prin- cipas laiduoja praktiškąjį principų bei pareigų realizavimą kon- kretinėse vietos aplinkybėse. Tarp šitų dviejų atžvilgių ne tik nėra prieštaravimo, bet dar yra sutarimas, kuris yra reikalingas -oganizacijos galingumui.

Kai kam gali pasirodyti, kad Ateities Sąjunga nesistato savo tikslu sujungti visą lietuvių mokslą einantį katalikiškąjį jaunimą, kadangi Ateitis ir ateitininkas-ė yra vardai, kurie tarsi reiškia specialią šito jaunimo grupę. Faktinai šitie vardai yra atsitiktinės kilmės, nors ir gerai tinka praktiškai sutrumpinti lietuvių mokslo einančio katalikiškojo jaunimo pavadinimui. Tai, kas yra svar- biausia jaunimui, kaipo tokiam, yra susirūpinimas savo ateitimi ir pasiruošimas prie savo gyvenimo bei veikimo tikslų. Stai kodėl trečioji esminė Ateities organizacijos žymė yra tai, kad šita orga- nizacija turi ruošiamosios reikšmės. Ateities Sąjunga ruošia jau- nimą tam, kad savo ateities gyvenime bei veikime jis būtų kata- likiškas, lietuviškas, inteligentiškas ir aktyvus tikra šitų žodžių prasme. "Tik supratus ir laikant galvoje katalikiškojo jaunimo organizacijos ruošiamąją reikšmę, galima tinkamai suprasti ir lemtai vykdyti Ateities teikslus bei uždavinius.

Jaunimas, kaipo jaunimas, yra visuomet ūgėjimo brendimo tarpsnyje. Todėl ir jo visos organizacijos turi skaitytis su šituo faktu, norint, kad jų veikimas neiškryptų iš privalomų vėžių. Būtent, jaunimo organizacijoms privalu skaitytis savo veikime su tuo, kad šitas veikimas normaliai tegali turėti auklėjimosi, lavi- nimosi ir prie subrendusio veikimo pratinimosi prasmės. Jei iš vienos pusės tokie jaunimo ugdymo veiksniai, kaip šeima, mo- kykla ir Bažnyčia, auklėja, lavina ir veikdo jaunimą, tai iš kitos pusės, norint kad jaunimas pasiektų tikro ir pilnutinio subrendimo. reik, kad jis iš savęs auklėtųsi ir pratintųsi veikti. Todėl iš peda- gogikos yra žinomas visai teisėtas reikalavimas, kad kiekvienas auklėjimas vestų prie auklėjimosi, kiekvienas lavinamas — prie lavinimosi, kiekvienas veikdymas — prie savarankiškojo veikimo. Tuo tarpu vienas iš stipriausių auklėjimosi, lavinimosi ir sava- rankiškojo veiklumo veiksnių yra jaunimui jo lavinimosi ir auklė- jimosi rateliai, sportinės draugijos ir panašios jo organizacijos. Katalikiškojo jaunimo sąjunga jungia bendrais katalikiškosios

Teue -

pasaulėžiūros principais, galima sakyti, visus auklėjimosi, lavi- nimosi ir savarankiškojo veiklumo veiksnius paruošiamuoju arba

ugdomuoju tikslu. Tokiu būdu ir Ateities Sąjunga turi papildyti

šeimos, mokyklos ir Bažnyčios ugdomąją rolę tiek ir taip, kiek ir kaip to reikalauja jaunimo auklėjimasis, lavinimasis ir prati- nimasis prie būsimojo subrendusio veikimo plačiajame visuo- menės gyvenime. "Todėl būtų klaidinga manyti, kad Ateitis gali turėti savo veikimo tikslų, kurie išeina iš tinkamos mokslą einančio ir todėl bręstančio jaunimo veikimo srities. Ateities Sąjungos vei- kimas tik ruošia kiekviename savo naryje lietuvį, kataliką, inteli- gentą protininką ir inteligentą veikėją, bet negali savo nario imti jau visai susiformavusiu lietuviu, kataliku, inteligentu protininku ir inteligentu veikėju.

Nesiskaitymas su šituo organizacinio Ateities veikimo prin- cipu gali turėti nelemtų išdavų. Per ankstybas pastūmimas jau- nimo į veikimą, išeinantį iš ruošimosi ribų, sutrumpina protinio, dorinio ir profesinio pasiruošimo laikotarpį, kuris tikram inteli- gentui iš gyvo reikalo turi būti gana ilgas, — ir tokiu būdu būsimąjį inteligento veikimą padaro mažiau vertingą intektualiniu, moraliniu ir specialiniu atžvilgiu. Tarp kitko dėl šitos priežasties politinis veikimas tokiu demoralizuojančiu būdu dažnokai veikia į mūsų pernelyg greit išdygusius politikus katalikus: protinis, dorinis ir profesinis jų pasiruošimas pasirodo nepakankamas, pa- lyginant su darbo sudėtingumu ir jo teikiamomis pagundomis.

Kad ir ateitininkų kartais nėra tinkamai suprantama ruo- šiamoji Ateities reikšmė, įrodomuoju pavyzdžiu gali tarnauti kilusios jų tarpe porą metų atgal kalbos apie jaunimo diktatūrą, — kalbos, radusios pusiau rimto, bet vis dėlto gyvo atgarsio sva- jingose širdyse. Kalbėti apie jaunųjų diktatūrą gyvenime reiškia tą pat, ką kalbėti apie diktatūrą tų, kurie turi dar tik ruoštis prie gyvenimo bei veikimo. Nenuostabu todėl, kad tokia diktatūra tegali privesti prie panašių žygių, kokiu kad buvo Lietuvos gyve- nime svetimų iškabų darkymas, įvykęs su fašizmo dvelkimu, labai giminingų su jaunimo diktatūra. Panašus žygis, kaip iškabų darkymas, jei ir buvo padarytas su karšta širdimi ir bona fide, tačiau aiškiai liūdija apie nepakankamą protinį, dorinį ir politinį subrendimą tų, kuriems reik dar į šitą subrendimą sąmoningai eiti.

Nepasakysiu tačiau, kad jaunimo diktatūros koncepcijoje nebūtų jokios teisingos minties, nežiūrint to, kad šitos koncep- cijos pagrinde glūdi didelis nesusipratimas. Kalbant visai abstrak-

TY"